QUOTE(Sindea @ 2014 12 05, 00:24)
Taigi kai iseis tada taip,tikrai neverksiu kai kursis savo gyvenima.Ne apie tai as.Jei atsvesciau i savo namus lovon,tai kaip tada jei su juo nepasilikciau visam laikui?Vel kita atsivesciau? 
Ta miegojima pas mane suprasciau tik tada jei planuociau su tuo zmogumi tikrai gyventi.
Ta miegojima pas mane suprasciau tik tada jei planuociau su tuo zmogumi tikrai gyventi.Kažkokie marazmai...tie vaikai kvaili, ar ką? Nu tai aišku, kad neatsivedi lovon pirmąkart susitikus. Pripratini vaiką prie to žmogaus, ateidinėja į svečius, būna, vakaroja, kol vaikas apsipranta, tada jau kokį vakarą ir nebeišeina, ir jokio streso tam vaikui.
Aš, asmeniškai, paklausiau savo vaikų(dukra buvo 8-kė, o sūnus 4-kas), ką jie apie tai mano. Dukra pasakė, kad jai visai įdomu būtų, o sūnus, sakė,na nežinau, kaip tu nori ...
Nes vaikams tas statusas GYVENU SU MAMA irgi nepatinka, jie mieliau sako, kad MŪSŲ ŠEIMA kažką veikė, darė važiavo. Pvz. mano sūnus nuo klasiokų slėpė, kad jo tėvai išsiskyrę(tipo, ne fasonas), visi jo klasiokai galvojo, kad maniškis yra jo tėvas
Dukra visą laiką puikiai sutarė su MB, o su sūnum yra buvę incidentų, bet iš esmės buvo ir yra viskas gerai.
Papildyta:
QUOTE(anciana @ 2014 12 05, 01:21)
Kam kalbėt apie "visą gyvenimą"? Aš tokiais terminais nemanipuliuoju. Kalbu apie tai (ir kartoju Sindea), kad kol nutiks "visas gyvenimas", turės praeiti pirmas pusmetis drauge, metai, dveji. O jei skyrybos? Tada su kitu vėl pusmetis, metai - vėl skyrybos? Ir vaikas taip ir pratinsis prie antro, trečio? Ar yra kažkoks garantas, kad tas trečias, ketvirtas "pagyvenimas" - visam gyvenimui.
Kalbu iš patirties - po skyrybų su sutuoktiniu gyvenom su partneriu 3 metus (tie 10 metų vienatvės - jau po to). Ir ką - vėl skyrybos, vėl buities draskymas, vėl vaiko ašaros (priprato gi) ir t.t. Aišku, nesitikiu, kad su nauju partneriu būtinai skirsiuos, bet kai patirtis tokia, negali užsimerkti.
Na man tas fizinis buvimas nebūtinai kartu atrodo labai logiškas. Tik kiek realus?
Sindea, o kiek Jums metų? Jūs vieniša? Jei jau pasakojote, pasiskaitysiu ankstesnes žinutes.
Kalbu iš patirties - po skyrybų su sutuoktiniu gyvenom su partneriu 3 metus (tie 10 metų vienatvės - jau po to). Ir ką - vėl skyrybos, vėl buities draskymas, vėl vaiko ašaros (priprato gi) ir t.t. Aišku, nesitikiu, kad su nauju partneriu būtinai skirsiuos, bet kai patirtis tokia, negali užsimerkti.
Na man tas fizinis buvimas nebūtinai kartu atrodo labai logiškas. Tik kiek realus?
Sindea, o kiek Jums metų? Jūs vieniša? Jei jau pasakojote, pasiskaitysiu ankstesnes žinutes.
Kokių jūs dar garantijų norite? nėra garantijų net, kad šiandien 15.00 jūs gyva būsite, o jūs norite gyvenimą su garantijom nugyvent
Papildyta:
QUOTE(Liebchen @ 2014 12 04, 23:54)
O su tais vaikais jus visa gyvenima planuojate gyventi, kad siukstu negalima jokiam vyrui namuose atsirasti? Vien del vaiku gyventi ir negalima, reikia galvoti ir apie savo asmenine laime. Ateis laikas, iseis is namu tie jusu vaikai, tikrai neziures, ar patinka tai mamai ar ne, vaikai kursis savo gyvenima. Nezinau, kazkokie nerimti man cia argumentai. N metu moteros gyvena vienos, nes baisu, ka vaikas pagalvos, kai mama drauga parsives 
. As, budama vaiko vietoje tik sveikinciau tokia iniciatyva, kad tik mamai butu geriau. + tikrai maziau sansu, kad kai mama tures savo asmenini gyvenima, maziau gyvens suaugusio vaiko asmeniniu gyvenimu kaip kad daznai nutinka, kai motina gyvenime turi tik viena artimiausia zmogu - savo vaika.
. As, budama vaiko vietoje tik sveikinciau tokia iniciatyva, kad tik mamai butu geriau. + tikrai maziau sansu, kad kai mama tures savo asmenini gyvenima, maziau gyvens suaugusio vaiko asmeniniu gyvenimu kaip kad daznai nutinka, kai motina gyvenime turi tik viena artimiausia zmogu - savo vaika.Man irgi juoką kelia tokie argumentai.
