leisiu sau pafilosofuoti...
QUOTE(suvi @ 2014 12 10, 09:02)
Taip, aš manau, kad vaikas patiria per mažai laimės jausmo. Arba džiaugsmo.
aha, va ta laimės tema mane kabina
žinot, nereikia kaltinti autorės - ji pati save ir taip kaltina, kad kažko nepadarė ir jos vaikas "nelaimingas"...
mano akimis, vaikų laimė - ne tėvų užduotis. visiškai. Laimė apskritai nėra tikslas, ji nepriklauso nuo išorinių aplinkybių ir žmonių, tai visiškai subjektyvi vidinė būsena... įsivaizdavimas, kad tėvų užduotis - padaryti vaikus laimingus (įsivaizduojant, kaip reklamoje, saulėtą dieną, žydinčią pievą su drugeliais, ekstazės apimtus žaidžiančius vaikus ir apsikabinusių tėvų porą švytinčiais veidais), gali sukelti kaltės, bejėgiškumo, nusivylimo jausmą - nes realybė kitokia... o tada jau ir iki pykčio vienas žingsnis...
manau, tėvų užduotis - išmokti priimti savo vaikus ir save. ir besąlygiškai mylėti. visokius - ir piktus, ir linksmus. ir liūdnus, ir džiugius. ir su sporto medaliais, ir be jų... ir su padarytais namų darbais, ir su pastabom iš mokyklos... nesvarbu, kas įvyktų - visko gyvenime pasitaiko, įvairiausių pamokų ir patirčių...
iš pasisakiusių, pritariu
pagyvenusiai.
ps., suvi - priėmimas ir besąlygiškumas ir negali būti "kieti"... "kietumas" gal kažkuo panašus į šūkį "kovokime už taiką"... juk už taiką kovoti negalima, galima ją tik kurti, skleisti aplink save... kai kovoji - tai juk karas, ne taika... jeigu "kovoji už taiką", turi daugiau kovos ir karo, o ne taikos...