QUOTE(ragnez @ 2014 12 05, 12:24)
tėvų žodis šventas, net jei jie ir neteisūs? o kur paprastas atleidimas ir susitaikymas? suaugusieji galėtų būti truputi brandesni už vaiką ir nebijoti pripažinti, kad suklydo ir pasikarščiavo...
Aš turėjau galvoje, būtent šią situaciją - su berniuku buvo tartąsi, derėtąsi dėl gimtadienio šventės, ne šiaip iš dangaus pagrasinta, kad nebus gimtadienio.. Jei vaikas priėmė sąlygas, bet jų neįvykdė, tėvai elgiasi pagal sutartą su vaiku veiksmų planą.. Bet vėlgi, daug kas priklauso nuo vaiko: jei man tokioje situacijoje jis penktadienį vakare atbėgtų ir pradėtų nuoširdžiai atsiprašinėt, žadėt ruošt pamokas, klausyt tėvų, tik "mamyte, leisk man ryt pasikviest draugus į gimtadienį", šventę suruoščiau, nes vaikas pats parodė iniciatyvą, net žinodama, kad netinkamas elgesys tęsis ir toliau..
Tėvų žodžio reikšmingumo neieškau ten, kur nuolat viskas yra paremta bausmėmis, ir tokio kaip atsiprašymo iš tėvų pusės paprastai ten visai nebūna.. Kalbu apie normalų bendravimą, kai vaikas suvokiamas kaip asmenybė ir su juo bendraujama atitinkamai; bet vaikas turi įsisavinti tokį dalyką, kad tėvai, bet ką darydami nelinki jam blogo: liepė ruošt pamokas - kad neraudonuotum mokykloje, padėti mamai namų ruošoje - vėliau ji galės su vaiku praleist kažkiek laiko ir t.t.
Kai vaikas suvokia tokį dalyką, tada tėvų žodis ir tampa šventas, be prievartos, nuolatinių bausmių, savaime įsisąmonintas..