Nors sakiau, kad dar kartą gimdysiu nebent po 5 metų, bet jausmams aprimus, jau svajoju apie antrą mažylį, tik natūraliai gimdyti jau nesiryžčiau 
Nekokia iš manęs pasakotoja, bet pasistengsiu 
Taigi, apie viską iš pradžių. Gimdyti man buvo numatyta rugpjūčio 1, tačiau mažiukas ateiti neskubėjo. Rugpjūčio 4-osios naktį pajutau nestiprius gimdos susitraukimus, naktį užmigti nebegalėjau, bet kadangi ryte buvau užsirašius pas gydytoja, per daug nestresavau
taigi iš ryto nukeliavau į ligoninę, ten paklausė toniukus, sąrėmių neužfiksavo, nors aš juos jaučiau, patikrino gimdą- atsidarymas 1 cm, taigi išleido namo, pasakę, kad jei kas atvykčiau. Namie visą dieną vis dar jaučiau sarėmius- užmigti nepavyko, gal tik pora min. nusnausdavau tarp sarėmių. Naktį jau darėsi nebejuokinga, vėl užmigti negaliu sarėmiai nereguliarūs bet vis skausmingesni, 5 ryto griebiam už krepšių ir į ligoninę. Ir ką jūs manot, vėl tas pats 1 nelemtas centimetras ir vos vos fiksuojami sarėmiai. Motyvuodami tuo, kad aš pirmakartė ir viskas vyks ilgai, mane išleidžia namo ir liepia rugpjūčio 6 vėl pasirodyt. Taigi rugpjūčio 6, mano gimimo dieną mane paguldo į ligoninę, atsidarymas 2 cm, aparatas vis dar fiksuoja silpnus sarėmius nors aš jau nebegaliu išsėdėt ant lovos. Sarėmiai nereguliarūs kas 5, 8, 9, 6 min.Deja, mažiukas man gimtadienio proga staigmenos padaryti nenori ir ateiti dar nesiruošia. Iišlaukiu vakaro, prašau seselių ko nors kas padėtų man užmigt, nes nemiegojau jau dvi paras 
suleidžia nošpos nuo skausmo ir dar kažko kad užmigčiau. Naktį kviečiuosi seseles, nebegaliu kentėt, sakau darykit ką nors, aš neiškęsiu. Mane perkelia į gimdyklą, ir ten palieka kentėt toliau, nes atsidarymas vis dar tie patys du centimetrai naktį užėjus sąrėmiams vaikštau ant pirštų galų, labai skauda:( į galvą plaukia vis baisesnės mintys tolete pamatau gleivių kamštį. Ryte ateina seselė, prašau jos skatint ar ką nors padaryt, nes nebegaliu kentėt. Ji pakviečia daktarę, ši apžiūri, veikla nepasistūmėjusi, leidžia skatinamuosius, veikla iškart pasistūmėja, kaklelis greitai atsidaro, man jau baisiai norisi stumti, prašau akušerės , kad leistų, ji liepia dar kentėt. Stengiuosi kentėt, bet negaliu...pagaliau leidžia stumti, bet aš nebepajėgiu, o ir sąrėmių nebejaučiu nemiegojus tris paras, nebeturiu jėgų. Staiga prasideda kažkoks sujudimas, mane greitai kelia ant lovos su ratukais, mažiuko toniukai blogi veža į operacinę, vėl prasideda nežmoniški sąrėmiai, liepia iškvėpuot, o aš nebegaliu, stumiu, nes nepajėgiu susilaikyt. Viską matau kaip pro rūką, suleidžia kažką į nugarą, ir staiga palaima...skausmas dingo. Operacinėj ant lubų matau kaip mane pjauna 
Sako, kad tuoj kažką pajausiu, nes spaus pilvą ir išims mano mažiuką. Girdžiu verksmą, man byra ašaros, nes girdžiu, bet nematau kažkas opercinėj sako kad 110 proc. gerai kad operavo, nes kitu atveju, būtų labai blogai. Pagaliau atneša mano mažiuką, priglaudžia prie veido, pabučiuoju, tada išveža kažkur, mane pradeda krėsti nežmoniškas drebulys, kažkas sako, kad tai normalu. Nebeatsimenu kaip mane atvežė į palatą. Tik žinau, kad manęs ten jau laukė vyras, ir po kelių minučių atvežė mūsų turtelį Taigi po trijų bemiegių naktų, rugpjūčio 7 dieną 10.28, gimė mūsų gražuolis Markutis
svėrė 3,200, ūgis 50 Po gimdymo sakiau, kad gal jau daugiau vaikų nebenoriu, o jei tektų gimdyti tai tegul iškart pjauna. Tačiau laikas gydo žaizdas, ir vėl svajoju mažiausiai apie 3 vaikučius
