Nevaisingumas ir psichologinės problemos

Sveikos visos,

Vel ateinu su savo skauduliu, nors dabar savijauta gal kiek ramesne, bet tiesiog noriu pasidalinti isgyvenimais...
Kartais nebezinau net, i ka tureciau susikoncentruoti. Rodos, viskas susiplaka tik i dideli sirdies skauduli.
Taip jau gavos, kad geras dvi tris savaites buvo labai mazai laisvo laiko , tiesiog primityvi rutina. Jokio dziaugsmo. Kadangi esu uz juru mariu nuo tevu, tai kartais net sunku atrasti laiko skambuciui namo. Nes as nemoku su mama sneketi trumpai, mes kalbam apie pora valandu, gal 2-3 kartus per menesi.
Zodziu, paskutini karta, jau net gavau mamos sms, kur prapuoliau. Pagalvojau, kad turbut jau turi man kokiu naujienu. Taigi uz dienos paskambinau, nors pati net nesijauciau nusiteikus kalbeti, jauciaus pavargus ir jautresne, nei iprastai.
Ir ivyko blogiausia, kas galetu buti... Nuo pat pirmu akimirku su tokiu nemaloniu tonu paklause, tai ka man naujo papasakosi? Kada pagaliau i LT grisi (visam laikui)?
Zinot, toks jausmas, lyg butum pyplys vaikas kazka prisidirbes...
Iskart sutrikau ir supykau, net saukiau.
Mano seima zino, kad negalim susilaukti vaiku ir, kad nenorime pasilikti uzsieny visam laikui. Taigi, spekit, kaip daznai pavyksta isvengti tu "karstu" klausimu apie grizima ir vaiku susilaukima?
Pokalbis truko apie dvi valandas (beje jis toks ne pirmas) ir jauciaus tokia sugniuzdyta, tiesiog zliumbiau, net sunku kvepuoti buvo, o tuo labiau kalbeti...
Buvau uzsipulta, kad atseit kazkokius makaronus mes kabinam, kad niekas nesupranta, kodel mes negalim gristi, ir kodel, po velniu, mano draugas nesugeba nueiti pas daktarus ir pan... Nes, va, man juk beveik 29 m ir traukinys nuvaziuos... Kad man reikia "i prota sugristi", kad netureciau svaistyti laiko su tokiu zmogum, kuris tempia guma ir per darbus nesugeba rasti laiko svarbesniems dalykams...
As labai nenorejau kalbeti, nors mintyse as pati milijona kartu esu pagalvojus apie skirtingus scenarijus... O visi matomi keliai bet kokiu atveju yra skausmingi laiko arba jausmu atzvilgiu.
Ir pasijauciau tiesiog ivaryta i kampa, nors mama kartojo, kad "as linkiu tau tik laimes, nes dabar taves nematau laimingos".
Tik kiek laiko praejus po pokalbio suvokiu, kad mane tai zlugdo... Taip noreciau atsiriboti nuo tokiu pokalbiu ir galvoju, kada isvis as gavau tikra palaikyma is artimu zmoniu? Ne kazkoki nurasyma, smerkima, ale patarimus, o tiesiog palaikyma?
Kada isgirdau zodzius, kurie sunkiu momentu, nesukeltu man asaru ir nusivylimo pacia savimi bei gyvenimu?
Esu kantri, bet ir labai jautri. Kai tik pravirkstu, man yra siaubinga, negaliu sustoti ir nusiraminti.
Atrodo, galeciau save perplesti pusiau.
Ir kaip kai kurios minejote, banguojame kaip jura...
Tiesiog bandau suprasti, kaip atrasi ta stabiluma, kad butu galima atlaikyti zmoniu skaudinancius "patarimus"?
Nes is ramios mergaites jau virstu i staugianti ir kaukianti zveri...

Aciu.

Kokie tie žmonės riboti... O skaudžiausia, kai patys artimiausi
Užjaučiu. Tuo labiau, kad mama artimiausias žmogus, nenutrauksi santykių.

Manau,kad kiekviena moteris turinti nevaisingumo bedu taip gyvena...nuopoliai,kai nieko nesinori,kai nusvyra rankos ir atrodo nebera vilties ir pakilimai,kai atrodo suzibo nedidelis vilties spindulelis...ir taip kiekviena menesi...kaip Tigrera86 ir sake uzburtas ratas is kurio norisi pagaliau iseiti....

Uzjauciu tave ,Jautuke....negerai,kad negauni palaikymo is savo artimiausiu zmoniu,o ypac mamos...zinoma,mama tikrai nori,kad butum laiminga ir blogo tau nelinki,tik ji gal nevisiskai isijaucia i tavo kaili ir jos poziuris i kai kuriuos dalykus kitoks....nereiketu uz tai ant jos pykti ir ja smerkti,sirdies gilumoje jai tikrai sunku ir pergyvena del taves,gal per kita pokalbi pasakyk mamai,kad tau reikia jos palaikymo,o ne smerkimo,patarimu ir moralu....aciu Dievui,kad as is savo seimos gaunu palaikyma
ir tikrai zinau,kad ir koki sprendima paiimsiu jie tikrai mane palaikys ir neatstums...o tau linkiu stiprybes,kantrybes ir susikalbejimo su mama....galu gale cia visada rasi palaikyma

Skaiciau tavo pasakojima. Ir isties labai sugriebe sirdi. Skaiciau ir verkiau. Turiu panasia situacija, su savo aryimaisiais tik tikriausiai dar blogesne. Labai sunku kai nesulauki palaikymo ir supratimo.

Tikrai skaudu kai artimi zmones nepalaiko,nesupranta....mano situacijoje mano artimieji-mama,sesuo mane palaiko....man skaudziausia kai nepalaiko manes mano draugas....jo neryztingumas,neapsisprendimas,abejones,kvaili principai,egoizmas....suprantu,kad zmogui reikia laiko viskam apgalvoti,apsispresti,bet kartais man atrodo,kad jis specialiai tempia guma...zinoma mes kalbames apie mano beda(problema manyje),jis sako,kad galvoja,masto,bet kartais man atrodo,kad jis visai negalvoja...o skaudziausia ir sunkiausia yra man...kartais pamirstu apie savo beda,stengiuosi negalvoti,kreipiu mintis kazkur kitur,o kartais skausmas ir sirdgela smogia taip stipriai,kad atrodo negali iskesti ir tada verki be perstojo.....

Sveiki,

Čia užsiregistravau prieš savaitę kažkur...bet tik dabar prisiruošiau parašyti...Kalbėti apie pastojima man yra skaudi tema buvusios klasiokės,draugės,bendradarbės pastoja ir gimdo ne po viena angeliuką,o man niekaip nepavyksta pastoti ir su kiekviena diena vis sunkiau darosi...praeinat vaikučių būrį,matant kaip tėveliai juos apglėbia ir žaidžia,ar vaikštant būsimus tėvelius man suspaudžia širdį.Likusia diena būnu liūdna,verkiu....Net berašant tenka tramdyti ašaras. Pastoti bandom apie pusantrų gerų metų.Abu vaikštom pas daktarus. Bet aš jau galima sakyti prarandu viltį kada nors būti mama nežinau kaip toliau gyventi,kaip susitaikyti su esama padėtimi...O dar tie nuolatiniai draugų klausinėjimai kada pastosiu,ar planuojam....Varo tai iš proto

Sveika prisijungusi suprantu kuo puikiausiai tavo isgyvenimus ir jausmus,nes ir pati taip jauciuosi....kiekviena is musu negalinti pastoti isgyvena tokius jausmus...bet reikia neprarasti vilties,kad ir kaip sunku bebutu

Gal čia ir užsiregistravau tikėdamasi,kad būsiu suprasta ir nepasmerkta Nors vyras labai palaiko sako viskas bus gerai,bet širdies gilumoje jaučių,kad taip gali ir nebūti....Aišku stengiuos pozityviai mąstyti,bet būna akimirku kai atrodo niekad ši situacija nepasikeis...

tikrai busi suprasta,ir tikrai niekas taves cia nepasmerks,juk mes cia visos esam likimo seses...labai gerai,kad vyras tave palaiko ir supranta...man yra sunkiau,nes mano vyras sako,kad supranta mane,bet jo palaikymas ir pritarimas nera toks didelis....gal viskam reikia laiko,tik,kad tas laikas greitai bega ir reikia netempti gumos,o veikti ir daryti....

Labai Tave suprantu.
Paskaityk daugiau SM. Pamatysi, kad praktiškai visos anksčiau ar vėliau pasiekia tikslą.
Tik nepalik visko daktarams, domėkis pati, ką galima tirti, surasti ir išgydyti.

Kaip daug kur rašo dirbam kas antrą dieną,kadangi pas mane nereguliarios mėnesinės tai labai sunku pasakyti kada yra vaisingos, o kada ne....Geriu vitaminus,stengiuosi sveikiau maitintis,pasimankštinti,nesinarvuoti,gerai miegoti,pakankamai vandens gerti...Na vienu žodžiu ką aš galiu padaryti tą stengiuos dryti
Papildyta:




Daktarams visko tikrai nepatikiu,iš patirties galiu pasakyti kad jais visu 100proc negalima pasitikėti.Todėl iš poliklinikos persirašiau į šeimos klinikas. Ten žiūriu visai kitaip su pacijantais elgesi. Ir šiaip daug skaitau,domiuosi šia tema. Bėda ta, kad pas tuos daktarus labai jau didelės eilės,jau nuo gruodžio mėn neina man papulti į Kauno klinokos nevaisingumo daktarę dėl ekoskopijos ir tas laukimas labai jau varo iš proto.....