11:30 susitinku su akušere. Pasakau, kad jaučiuosi truputį nusivylus, nes nieko nevyksta. Paklausia ar vis dar nesam apsisprendę dėl namų gimdymo. Pasakau, kad ne, nes labai daug kas priklasys nuo situacijos kai prasidės veikla. Kadangi mūsų rajono komanda iš anksto neatsiveža visos įrangos tai ji neprieštaravo. Aptarėm kada skambinti joms arba į akušerių 'vadovaujamą' centrą jei veikla prasidės. Geriausiai kai sąrėmiai bus kas 5 min., nes joms dar reikės spėti atvažiuoti iki mūsų namų. Šiandien man numatytas sweep'as [membranų atskyrimas]. Galiu atsisakyti, bet nematau kitos išeities kaip natūraliai viską pradėti. Fizinis aktyvumas, aviečių lapų arbata, homeopatiniai žirniukai, meilė - neduoda jokių rezultatų. Taigi sutinku. Akušerė įspėja, kad bus nelabai malonu, bet skaudėti neturėtų. Naujienos tokios - atsidarymas 3 cm. Viskas labai minkšta, trumpa ir pasiruošę. Sweep'o metu akušerė paliečia galvytę. Galvytės įsistatymas 3/5 t.y pakankamai žemai, bet žemiau jau nepasislinks, reikia sąrėmių. Po apžiūros perspėja, kad galiu kraujuoti, bet tai normalu ir pasako, kad skambinčiau joms iš karto kai tik prasidės kokia nors veikla, nes, pasak jos, aš iš tų moterų, kurioms veikla vyksta žaibišku greičiu tai sąrėmiai kas 5 min. gali būti per dažni, kad jos spėtų atvažiuoti iki manęs. Jei veikla neprasidės, gaunu siuntimą 28 d. i ligoninę skatinimui. Į baseiną šiandien eiti nerekomenduoja, bet jei per 24 val, nesuveiks tai galiu keliauti plaukioti kaip įprastai Taip ir atsisveikinam. Nusprendžiu, kad gal visai į naudą man būtų pasivaikščioti. Taigi tą dieną stengiuosi kuo daugiau judėti. Vakare susiruošiam su Liuce miegoti. Esu visiškai nusivylus, nes panašu, kad sweep'as nesuveikė. Jokio tepliojimo, jokių skausmų, kamštis nesišalina. Na ką, belieka laukti...Užmiegu kartu su pirmagime...Apie 23:30 pabundu nuo sąrėmiu, o gal į wc. Net nesuprantu ar iš to didelio noro pagimdyti susapnavau, kad saremiaju ar tikrai kažkas vyksta. Truputį pagulėjus suprantu, kad tikrai kažkas vyksta, bet saremiai dar per reti ir nesuprantu ar reguliarūs, bet suvokiu, kad jau nebeužmigsiu. Galvoju ką čia nuveikti. Išsidžiaustau skalbinius, įjungiu namie šildymą, jei netyčia liktumėm namuose ir svarstau ar skambinti savo vyrui, nes jis šiąnakt dirba. Dar liko daugiau nei 3 darbo valandos. Visgi 23:47 nusprendžiu paskambinti pasitarti. Tiesiogiai prisiskambinti neįmanoma, nes jie negali su savim turėti telefono. Vyras pertraukoj...Hmm...Svarstau ką daryti, bet kolega, žinodamas mūsų situaciją ir pagaliau susivokęs kas ir kodėl skambina, nulėkia pakviesti Sakau, kad sąrėmiauju, bet neseku dar ar saremiai reguliarus ir kiek trunka. Gal paruošiamieji, nežinau ar verta išsiprašyti iš darbo, jeigu veikla taip ir neužsikurs. Vyras nusprendžia grįžti. Galvojam tik kaip daryti dėl jo sesės, nes ji turėtų pabūti su Liuce kol aš gimdysiu. Jie dirba kartu. Nusprendžia, kad eina vienas, bet jei sarėmiai bus reguliarūs tai parašyt jam ir paskambins paprašys, kad išleistų ir Gabrielę. Atsisveikinam. Nueinu į dušą. Galvoju jei netikras aliarmas tai dušas turėtų padėti. Pastoviu po šiltu vandeniu, bet saremiai nedingsta. Išlipu, apsirengiu, susitvarkau ir lipu į apačią fiksuoti sąrėmių dažnumo. Bandau sėdėti ant kamuolio, neva paskatinti veiksmą, bet labai nepatogu. Tarp sąrėmių vaikštau, o suėmus skausmui šoku. Sąrėmiai kas 2 min., trunka apie 40 s. Dažni. Vyras grįžta apie 00:15 namo. Pasikalbam. Nueina persirengia, pabūna per sarėmius su manim. Klausia ar gimdom namie. Sakau, kad gal važiuojam į natūralaus gimdymo centrą, nes neaišku kiek viskas truks, o Liucei atsikėlus jau nebūsim tik mes tryse. Vyras tada sako, kad laikas skambinti. 00:34 paskambinu akušerei. Vyro prašau kviesti taksi. Akušerė paklausinėja kokia situacija, per sąrėmius nekalbina. Paprašo pasakyti savo vardą ir pavardę. Vardą dar pasakau po raidę, o kai reikia sakyti pavardę tai paklausiu ar galiu tiesiog pasakyti numerį, kuris užrašytas ant mano nėščiosios kortelės. Akušerė paklausia ar vaikas aktyvus. Atsakau, kad viso nėštumo metu nebuvo aktyvi. Moteris liepia būti tikrai, nes jų centre nestebimas vaiko širdies ritmas.Pasakau dar, kad norėčiau gimdyti vandenyje ir gaunu atsakymą, kad pas juos techniniai nesklandumai ir neturi karšto vandens. Nusiviliu. Man turbūt nelemta gimdyti vandenyje. Pirmą kartą neleido, šį kartą vėl trukdžiai, bet pagaliau gaunu leidimą važiuoti Atvažiuoja taksi. Aš pajaučiu kažką pliūptelint - kraujas. Pasikeičiu kelnaites į vienkartines tena sauskelnes/kelnaites jei netyčia sugalvotų nubėgti vandenys pakeliui. Važiuoju gimdyti su suknele, bet pasirenku ne pėdkelnės, o prilimpančia kojines. Apsiaunu MB sesės senais batais, nes savo jau nepajėgiu susivarstyti. Sėdam i taksi ir važiuojam. Sąrėmiai sunkiai iškenčiami sėdint. Atrodo, kad vairuotojas pasirinko patį ilgiausią kelią. Pajaučiu norą stumti. Truputį sutrinku, nes atrodo, kad gerokai per anksti...Pagaliau ligoninė. Išlipu ir iš lėto einu, nes nepajėgiu greičiau. Dar nurodau vyrui kur eiti, nes atrodo išsiblaškęs ar pasimetęs. Naktinė pamaina klausia ar atvažiavom į ligoninę ar į natūralaus gimdymo centrą. Vyras nesupranta koduotės. Atsakau aš, gaunam nurodymą kur liftai. Iš lėto einu link lifto ir sakau vyrui, kad nelauktų manęs, o kviestų liftą, Važiuojam į aukštą E. Šiaip ne taip pasiekiam liftą, išlipu. Vyras patraukia visai į kitą pusę, aš jau matau kur eiti. Einu link užrašų ir koridoriaus, kurį nuo foje skiria durys. Durų taip ir nepasiekiu. Suprantu, kad viskas. Čia mano kelias baigiasi. Atsiklaupiu ir jaučiu, kad nebepaeisiu. Noras stumti per daug didelis, mano kūnas jau daro savo darbą. Nepamenu ar paltą nusirengiu pati ar nuima vyras. Sakau jam, kad viskas, nebenueisiu. Bando surasti vežimėlį, klausia ar pakviesti kažką. Linkteliu galva. Akimirką pagalvoju, kad gal mano noras stumti yra apgaulingas, įkišu rankas į kelnaites ir jaučiu, kad vaikas tikrai slenka gimdymo takais. Nuplėšiu kelnaičių šoną, kad nebūtų jokių kliūčių jei gimtų čia. Pro šalį eina seselė. Paklausia ar viskas gerai ar reikia pagalbos, kas vyksta? Vyras atsako, kad aš gimdau. Seselė ramiai nueina, atveža vežimėlį, matyt manydama, kad nieko tokio nevyksta,o tik gimdyvė dramatizuoja. Paklausia manęs ar galiu atsisėsti. Gavus neigiamą atsakymą, pradeda eiti link natūralaus gimdymo centro. Mano kūnas daro savo darbą. Visai manęs neklauso. Jaučiu kaip Magdė keliauja gimdymo takais, kaip viskas tempiasi. Jausdama deginimą bandau iškvėpuoti stangą, leisti audiniams prisitaikyti prie įtempimo, bet nieko neišeina pristabdyti.Vyras taip pat skuba link akušerių centro, o aš pakėlus galvą vyrui sakau: jau išlindo galvytė. Matau kaip jis bėga link manęs, atsitūpia, dar akimirką ir kūnelis tiesiog išplaukia su visais vandenimis į mano vyro rankas. Akimirką pagalvojau, kad nukrito ant žemės. Imu į rankas, bandau glausti prie savęs, bet vyras liepia nelaikyti vertikaliai, nes vaikiukas kosėja nuo vandenų. Laiko galvyte žemyn. Matau kaip atlekia akušerės, skuba tiesti ant žemės paklotus, tuoj pat užspaudžia virkštelę, nukerpa ją. Paklausia ar noriu injekcijos placentai išgimdyti. Planavau natūraliai šį kartą, bet joms pasirodo, kad kraujo neįprastai daug, nes viskas susimaišę su vandenimis. Todėl sutinku. Atsistoju laikydama Magdę savo rankose, gaunu injekciją į šlaunį [pasirodo gan skausminga], atsisėdu į vežimėlį ir mus nuveža į palatą. Oficialiai užfiksuotas gimimo laikas 01 val. 04 min. Negaliu paleisti mažylės iš rankų. Palatoj nusirengiu visiškai, glaudžiu prie savęs. Akušerės apžiūri ar nėra plyšimų. Viskas gerai, tik keli nubrozdinimai, nereikės siūti. Pasveria mūsų mažylę - 3795 gr. Gerokai pralenkė svoriu savo sesę Gavo 10 balų pagal Apgar skalę. Dar kelios standartinės procedūros ir mus palieka vienus. Juokiamės su MB, kad turėsim ką papasakoti Magdei. Kokia neįtikėtina jos atėjimo į šį pasaulį istorija Vėliau bandžiau atsukti juostą savo atmintyje tai užstrigę tik keli kadrai - mano paltas numestas kampe, durys paremtos lagaminu, kad neužsidarytų, koridoriuje numestas fotoaparatas ir skubantis mano vyras. Tada juosta nutrūksta kažkuriuo metu ir matau tik kūdikio kūnelį vyro rankose, vandenmaišio liekanas ir atlėkusias akušeres, kurios kerpa virkštelę ir aš atsiprašinėjanti akušerių, kad pagimdžiau koridoriuje Po pirmo gimdymo, kuris taip pat buvo gan greitas, nors ir skatintas nuleidžiant vandenis, labiausiai buvau nusivylus suvadovautu stūmimu. Labai norėjau antrą kartą turėti galimybę stumti spontaniškai. Taip, kaip patogu man, kaip diktuos mano kūnas ir mano leliukas, kad nereikėtų nieko daryti pačiai. Net negalvojau, kad viskas vyks būtent taip. Išstūmiau kūdikį atsiklaupus ant kelių, rankomis pasirėmus į savo šlaunis, bet praradau galimybę leisti nupulsuoti virkštelei, išgimdyti placentą natūraliai. Po visko vyras klausė ar nenusivyliau savo gimdymu, nes norėjau visai kitaip, bet dar kartą įsitikinau, kad visko nesuplanuosi. Važiavom į natūralaus gimdymo centrą tik dėl to, kad galėtumėm ilgiau pabūti visi kartu iki kol atsikels mūsų mažoji Liucė, o namuose buvom dar prieš jai pabundant. Akušerės išlydėdamos prisakė, kad su trečiu vaiku tiesiog liktumėm namie, kad būtų mažiau streso. Dar kai laukiausi pirmagimės tai sakiau, kad pirmą gimdysiu ligoninėj, antrą natūralaus gimdymo centre, o trečią namie. Pokolkas viskas vyksta beveik pagal planą
Liucė pirmą kartą susitinka su sesute
