nebenoriu gyvent...

siaundien zudysiuos nebegaliu daugiau jau kelis metus kenciu is paskutiniuju ir nebematau tikslo gyvent sergu labai reta liga vadinasi klasterinis galvos skausmas i para patiriu po du priepolius trunka apie valanda visad nezmoniskai skauda desinioji galvos puse susirgau dvidesimties seima is pradziu palaike dabar jau po sesiu metu tik prikaiso sako zadi visa gyvenima sirgt sako nieko nepasieksi liga nepagydoma ir visam gyvenmui daktarai faktiskai nieko apie ja nezino... gyvenu vienas nieko neveikiu sportuot negaliu dirbt negaliu... santykiu jau keturi metai neturiu isduotas esu ne karta nebegaliu pasitiket nei viena... ir nei viena nebeziuri i mane niekam nereikalingas ligu maisas... visa tai jau kenciu daug metu ir kenteciau toliau bet manes nebekencia visa seima vien del to kad nedirbu kad nebeturiu perspektyvu pajamu gyvent gaunu is motinos ji turi versla labai pelninga ir islaiko ne tik mane bet ir dar dvi mano seses ir man labai geda del to kad negaliusaves islaikyt griauzia tas jausmas is vidaus pas save nevykeliu laikau... neturiu draugu... gyvenu mazam kaime nusprendziau per sventes nebuti vienas atvykau pas sese ir teko isgirst tokius zodzius kaip tu nevykelis tu visa gyvenima busi vienas niekas taves nemegsta zanuda tu slykstine... negaliu grysti namo greit pabegti nes ce uzsienyje esu toli o bilietas gryzimui tik po nauju metu dar tureciau ce apie dvi savaites but bet nebegaliu paskambinau mamai paguodos bet ir ji mane iskoliojo tevo neturiu kita sasuo irgi nekencia manes esu vienas ir dar toli nuo namu nevalgiau nieko jau dvi paras jauciuos silpnas zadu eit nusipirkt auchogolio prisigert prisileist vonia atsigult ir persipjaut ranka venas isilgai kad tikrai mirciau nes jei nepavyks uzdarys mane i kokia psihucke arba pasodins ant vaistu darzove pavers... zinau leksta kad apie tai rasau ce gal dalis manes dar kovoja dar bandau rast priezasti gyvent ir zinau kad ce bailio iseitis niekad nebuvau bailys jau sesis metus tuos skausmus kenciu o tam reikia ryzto ir labiausiai bijau del mamos kad jai taip nesugadint gyvenimo nors ir nekencia manes... nebeturiu jegu kovot ir nezinau kaip galeciau pakeist viska savo gyvenime paskaitysiu jusu patarimus iki vakaro ir tada nuspresiuka daryt...

Žmonės būna suirzę, pavargę, pikti, nusiminę. Dėl visokių priežasčių. Nieko keisto, kad tada ir grubesni žodžiai išsprūsta. Bet tai nereiškia, kad jie savo artimiausių nemyli, kad jie jiems nerūpi ir t.t. Kas ten žino - gal ir patiems nelabai saldu, kad neranda kitų žodžių nei jums, nei kažkam kitam.
Numirdamas nieko neišspręsi ir niekam nepadėsi, o pakenkti gali... ir iš savęs atimsi ne tik viską kas gali ateityje nutikti blogo, o ir tai, kas gražaus laukia. O būtinai laukia - toks yra gyvenimas, kai čia lyja su žaibais, čia saulės spinduliai glosto. Niekam nėra taip, kad arba tik euforija arba tik blogai... tik reikia mokytis skaičiuoti ne tik praradimus, bet ir dovanas. Sudėtingas gyvenimiškas mokslas, bet verta... Ne lėkšta tai ką rašot, skausmas nėra lėkšta. Tik kaip sakau vaikams - viskas normalu, jei skauda, jei pikta, tačiau - nors tai jaust yra normalu, negalima skriausti kitų, negalima skriausti savęs ir gadinti daiktų (ok, ok, pati esu sugadinus, bet nepasiteisino :]).
O dėl meilės - nemeilės. Pirmas žmogus, kuris turi išmokti jums mylėti, esate jūs pats. Todėl pirmas dalykas, kurį dabar turit padaryti, tai ne alkoholio nusipirkit (jis "tepadeda" didžiausias gyvenime klaidas padaryti, ne daugiau), o nueikit ir pavalgykit. Nenuostabu, kad esant tokioms nuotaikoms alkis ir kūno sekinimas jas tik paaštrina. Jei galvos skausmą malšinat vaistais, pasinaudokit jais. Pirma padarykit viską, ka bent kiek gali padėti kūnui, slopinant skausmą, alkį ir nuovargį. Pailsėkit. Kartas tiek tereikia, kad ir mintys prašviesėtų. O jei tas prašviesėjimas taip greit ir neateis, mintys vis tiek bus bent jau aiškesnės ir racionalesnės nei dabartinės, t.y. tos, kurios stumia į pasirinkimus, kur kelio atgal dažniausiai nebebūna.
Esat jaunas žmogus. Taip, tegu ligotas. Bet gal tai kaip tik proga mokytis branginti patį gyvenimą, o ne kažkokius visuomenės akyse vertingus "pasiekimus", "ryšius" ir t.t. Žinau, kad vyrui ypatingai sunku susitaikyti su kažko negalėjimu (esu su negalia negalėjusio susitaikyti žmogaus vaikas), bet to mokytis būtina. Kasdien ir praktiškai visiems...

Gal tiek. Papunkčiui:
1. Marš pavalgyt ir pailsėt;
2. Didžioji užduotis - susidraugaut su savim (čia daugeliui žmonių ji tokia) ir saugot save;
3. "Atspardyt" įkyrias mintis apie tai pakenkti sau, nes jos tikrai nelenda tam, kad "padėti"
4. Kaip sakė vienas protingas žmogus - "jei jūs nusižudysit - aš jus užmušiu". Nagi rimtai... kiek galima. Tarpušventis... ne veltui sakoma, kad šitas laikotarpis emociškai yra jautresnis tiems, kurie pasijunta vieniši, o aplink lyg ir kiti švenčia, džiaugias ir t.t. Bet tarpušventis praeina. Ramiai.

Na ką. "Nebeužtikau" pasijungusio, bet palinkėsiu nurimusių emocijų ir ramios nakties.

Pirmiausia, autoriau, tai jusu liga nera baisi ir pavojinga, Dieve mano, as teveli palaidojau, mirusi nuo vezio Va ten tai skausmai buvo... Ir tai iki paskutines dienos kovojo. O jus jaunas, visko pertekes ir...zudytis sugalvojot
Pirmas dalykas, tai nueikit pas psichiatra. I jokia psichuske jusu neguldys, israsys antidepresantu ir skausmo blokatoriu. Antidepresantus geria kas antras normalus, dirbantis zmogus, nematote, kad jie darzoves, ar ne? Na o skausmo blokatoriai nuramins skaudancia galva.
O toliau ne zirzkit artimiesiems, o nulipkit nuo ju sprando, pradekit dirbti. Darbas-geriausias visu galu gydytojas
Kaip gaila, kad jauni zmones suserga nepagydomom ligom, tokiom, kaip vezys ir tai moka dziaugtis gyvenimu, o cia pirst negalavimas-ir kaip mazas vaikas trept koja: as zudysiuos

Įsivaizduoju save tavo kailyje turbūt tikrai neištverčiau... Aš nors ir neturėdamas tokių problemų visiškai praradau gyvenimo džiaugsmą. Naujųjų metų naktį pirmą kartą pamėginau viską užbaigti, bet neišdrįsau buvo per sunku. Teko padėti viską į šoną ir mėgint toliau ištvert tą naktį. Dar tas gimtadienis, kurio visai visai nelaukiu. Vėl teks vienam sėdėt, nebegaliu daugiau tos vienatvės ištvert. Turiu bendravimo problemų, galbūt dėl to neturiu draugų. Visko labai bijau, bijau nueit į banką, bijau atsiliept į skambučius visko bijau, net prie psichologo bijau nueiti. Ir kas blogiausia, kad nesugebu įveikt tų baimių nesugebu... Nesugebu gyvent savarankiškai, o tai varo taip pat į neviltį. Giminaičiai visai atrodo manęs nesupranta, o santykiai su tėvais tragiški. Nesugebu susitvarkyt su savimi nebėra tam jėgų jau. Sudėtinga abejoju ar mane suprasit. Aš savo mamos visa nesuprasdavau iki tol kol pats nesusidūriau su panašiomis problemomis. Kadangi nenorėjau kurti naujos temos ir taip pat neturiu kam išsipasakoti, tad viską surašiau čia. Man šiek tiek palengvėja kai turiu galimybe išsipasakot, kad ir forume.

O tu ir neprivalai jo laukti. Nieko nenutiks jei nelauksi. Be to gali stovėti. :] Juokauju, bet kur nors "prasieiti", pakeisti aplinką kad ir trumpam gali būti sveika net jei esi viena/-s. Tai vienas iš variantų pabandyti sau padėti - judėti. O kad sau nori padėti - faktas. Kitaip nerašytum.

Nesugebėjimas gyventi savarankiškai mūsų laikais į neviltį gali varyti ne vieną žmogų. Bet tai nereiškia, kad niekada ir nesugebėsi. Antra vertus - neretai žmogus apimtas emocijų save plaka gerokai per stipriai. Su telefonais pvz. aš taip pat nesutariu. Artimiems, draugams, žinoma, bet paskambinti poliklinikon ar kokion kiton institucijon jau iššūkis. Buvo kai iššūkiu buvo ir atsiliepimas. Ir tam buvo priežasčių. Psichologinių.

Gerai, kad surašėt, blogiau visa tai laikyti apskritai "niekur", kartais tas surašymas ir pačiam padeda kiek "iš šalies" pamatyti situaciją. Bet kaip būtų gerai, jei vis tik nueitumėt pas kokį specialistą. Juk jie tam ir skirti, kad padėtų...