QUOTE(arna @ 2015 01 25, 22:25)
saviems sakau, kad todėl ir auklėju, todėl ir baru, kad myliu. Jei jie man būtų svetimi ar nesvarbūs, man nerūpėtų kaip jie elgias, kokiais žmonėmis užaugs, kokia jų dabartis ar ateitis. Kadangi viso pasaulio išauklėt negalim, tai kiekvieni tėvai auklėja savo vaikus taip, kaip moka. Todėl man nei šilta nei šalta, kad A... mama kažką leidžia, o aš ne. Jie turi savo taisykles ir supratimą, mes savo. Darželis ir mokykla savo. Ir norint sugyventi, reikia derintis, reikia paisyti taisyklių, susitarimų, gerbti kitų taisykles, bet nepamiršti, to ko esi mokomas namie.
100%

Visada sakau,kad kai man bus dzin,tai ant visko.O dabar negaliu nereaguoti į netinkamą elgesį.O ką daro/leidžia kiti tėvai,man nesvarbu.Nes aš ne kiti.Mūsų šeimoje mūsų taisyklės,kitoje-jų...Bet,laimei,mano vaikai nesistengia susitapatinti su autsaideriais
QUOTE(rutikė @ 2015 01 25, 21:08[

]Pas mus dabar periodas: "o ką jeigu jūs visai kitokio vaikelio laukėt?" Pradeda susivokti savo elgesyje? Ateina suvokimas, kad jo elgesys kelia nuvylimą? Tikrina, ar mes mylim jį visokį? Ir neina įtikint, kad, kai pykstu už jo negerus poelgius, vis tiek myliu. Labai daug negatyvo sulaukiu iš darželio.[/B] Kiekvieną dieną. Namie - vienoks, dažniausiai mielas, na pasicirkina su įvairiais kaprizais, išsprendžiam, kolektyve - pasiunta, kaip suprantu nelabai savo emocijų ir elgesio valdo, daug prisideda manau ir nuostata, kad jis "kitoks". Nenori jis į kolektyvą, ten tipo visi blogi. Ir kaip išaiškint, kad jis pats dažnai savo elgesiu nuteikia visus prieš save

beje pas mus šunė, jau pagyvenusi, tai vaikis su ja neblogai sutaria, - draugeliai, jai vandens įpila, skaniukų duoda, visada - jogurto indelį damušimui, labai rūpinasi, kad iš kiemo į gatvę neišbėgtų
Va šito aš pavydžiu.Baltai.Kad mane tikrintų.Aišku,mano meilė besąlygiška.Bet jiems iš kur žinoti?Ar aš tokia kiaurai permatoma net vaikui?Jie garantuoti,kad mama mūru,ir visada?Taip,gerkles perkąsčiau už savo vaikus,bet ....
O iš kitos pusės-reikalai su Pupa,patyčios,mano nesuvaldytos emocijos-atsivėrė vaikas po ilgų metų.Vienturtėlė,visada buvo ir liks ypatinga.Netikiu,kad nejautė iki tol.Bet tik ta problema,bendra kančia suartino iki tikro,glaudaus ryšio.
Jei realiai,jei žinočiau,kiek metų teks laukti,kažin,ar būčiau pasiryžus.Bet tai,ką turiu dabar-nekeisčiau į nieką
Mano charakteris auksinis - todėl toks sunkus