***Mūsų katukai ir katytės***

iš aš mokykliniuose nebuvau

Va, nusprendžiau už visas pagal save Man leisdavo į šokius šiek tiek anksčiau nei 18, aišku niekas neleisdavo rukyt ar alkoholį vartot

As irgi i sokius eidavau, ir dar atsimenu kaip vieną kart alaus įsidrasinę nusipirkom tai šokiai jau namuose prasidėjo

Jetau, kokios čia visos "padorios" Nuo 18 tik į šokius, alko neragavę, nerūkę... Aš tada slepiuosi po krūmais

Kivuka aš su tavim, slepiuos

Aš eidavau mokykliniais laikais į šokius . Man tėvai nieko nedraudė, kontrolės nebuvo jokios, nei moksluose, nei laisvalaikyje, bet aš pati buvau "su galva" Pamenu vieną kartą mama suabejojo dėl nakvynės su draugėmis sodo namelyje. Aš nuoširdžiai pasipiktinau, nes nesupratau kodėl? Dabar, būdama pati mama, aš jau įsivaizduoju tuos visus "kodėl".

Ką veiksim dviese pasislėpę?

O jei rimtai, tai kadangi viską išbandžiau gana anksti, tai tas viskas greit ir nusibodo Todėl jau sulaukus 20 metų susimetėm su būsimu vyru gyventi Vaidinom šeimą O kad vaidyba būtų įtikinamesnė - 21 metų susirašėm

Labas rytas, mergytės

Busy, dideliausi sveikinimai Ir nesuk sau galvos - pasilipi ant taburetės ir toliau vadovauji, jei reikia
Keptas BMW

O mane darbai prismaugė, bet atsinešu pabaigą

Visą naktį prasapnavus milžiniškas egles, kurios pešėsi, kad mane įsivaikintų, išaušęs rytas atneša ir palengvėjimą, ir galvosūkį – lyja. Po vakarykščio bandyti slidinėti nebesinori, bet nelabai aišku, ką daugiau veikti 18 su puse trobų Slavske. Ištiriame vietinę krautuvę. Jei iki šiol manydavomės laiko mašina nugabenti 10 metų atgal (patys, kaip žinia, jau kelis metus bridom Europos link), parduotuvėje pasijutome „nežiniakur ir nežiniako“ – pati ta vieta caraičiui Ivanui. Ir keliaut netoli. Akis drasko ... švara. Tokia absoliuti, nes niekas čia neina. Nes niekam nereikia trilitrinių stiklainių su marinuotais (?) kopūstais ir slyvų sultimis. Na, mes tai sulčių nebrokijam – 3 litrai už tris litus – studentui visai neblogas sandėris. „O pieno neturite?“. Pienas, pasirodo, atkeliauja 6 ryto. Mūsų laikrodžiuose tokių skaičių nėra. Gerai ir be pieno. „O duonos?“. O va, duonos reikia ieškoti komercinėje parduotuvėje (o šita kokia? Pelno nesiekianti gelbėjimo nuo vidurių užkietėjimo organizacija?). Taigi, tądien krautuvėlė turėjo šiokios tokios apyvartos – visus 3 litus lokiais ir šiaurės elniais. „Komercinė“ parduotuvė pasirinkam mus margais kramtomosios gumos, padegamųjų turkiškų sausainių ir vaškinio šokolado popierėliais. Bet duonos ten radome. Radome net pyrago. Klaikiai brangaus, matyt, nes paprašius pusę kilogramo, pardavėjos nuskustų antakių vietoje dailiai nupiešti triumfo arkos skliauto verti siūleliai (padėtis įpareigoja – kaip ne kaip, ne šiaip sau, o komercinės parduotuvės pardavėja) šoko link plaukų linijos. Turėdami tokių skanių barščių ir „dranikų“ (tarkuotų bulvių blynai, pasirodo), ukrainiečiai kažkaip skausmingai reaguoja į civilizacijos ir pramonės sužalotą maistą.
Kadangi barą jau matėme vakar ir vargu, ar ko naujo be lietuvių ir degtinės ten atsirado, likusią dienos dalį su pas dėdę Mišą apsistojusiais rusais – tėvu ir paaugliu sūnumi – lošėme pokerį. Bankui puikiai tiko vienaženklio ir dviženklio nominalo triušių ir kurapkų kupiūros. Į mane niekas rimtai nežiūrėjo, tai banką laimėjau aš. Iš esmės jokio skirtumo kas, nes banką atidavėme Olivjė – jis jau paėmęs į rankas pirmus žvėrelių milijonus buvo nusprendęs, kad šie pinigai labai tiks žaidžiant monopolį – pakylės, taip sakant, žaidimą link realybės.
Kitą tokią pat lietingą dieną visgi nusprendėme pažiūrėti – gal aukščiau kalnuose esančiame „valrlinyke“ bus galima pamėginti pasimokyti (vis dar...) slidinėti. „Varlinyke“ mus pasitiko plikos kalvos su sūpynėmis papėdėje. Dėdė Miša baisiai sunerimęs – nėra sniego – nėra slidžių nuomos. Ne, ne nieko įdomaus aplinkui pasižiūrėti nėra. Bet reiktų nuvažiuot į kitą trasą, ten gal dar sniego yra. Jo nusivylimui, iš rusų sužinom, kad už 80 km esančiame mieste yra pilis. Tuos 80 km iki Mukačevo (taip vadinasi miestas) su studento bilietu (tai kas, kad lietuvišku), nuvažiavome už pusantro lito. Mukačevas toks pat susigūžęs ir apšepęs kaip Lvovas. Kelionės kažkodėl nuolat kelia alkio jausmą, tai pirmoji užduotis, kurią sau iškėlėme Mukačeve, buvo pavalgyti – pilis palauks. Užduotis, pasirodo, ne tokia jau ir paprasta, nes visur matėme tik kirpyklas – perukarnia vadinasi. Kiek paklaidžioję tame labiausiai apžėlusiame ir nuolat besikerpančiame mieste radome stiklinį vasaros paviljoną užgaravusiais langais su daug žadančiu užrašu – koldūnai. Pas mus tokiame paviljone vasarą geriausiu atveju gaudavai sardelę su garstyčiomis, limonado ir karamelės „Svitezietė“ (nes kitur jos tikriausiai niekas nepirkdavo). O žiemą ten negaudavai nieko. O va Mukačeve mums siūlė koldūnu. Tiesą sakant, įėjus iškart susigūžiau – ne ką šilčiau, gerokai drėgniau nei lauke ir toks jausmas, kad sienas, stalus, langus aplipę riebalai sklando ir ore. Mano bendrakeleiviai ne tokie jautrūs, ir jau blevyzgoja prašydami drūtos virėjos-pardavėjos burtininkų. Olivjė atsargiai dairosi. Matau, čia mudu bendraminčiai, bet prieš vėją nepapūsi. Bandom išsiaiškinti, su kokia varške virtiniai (naivuolis), ar tuose su grybais išties yra grybų ir pan., todėl tenka dručkei prisipažinti, kad Olivjė prancūzas. Aha, tikras. Mums nuvalo stalą! Nors... gal nereikėjo. Šiaip ne taip nusiboginame savo taukuotus padėklus, nosinėmis nusišveičiam įrankius ir čia prie mūsų reikšmingai atlinguoja minėtoji dručkė. Jai išlindus iš virtuvės įrangos ir kasos aparato priedangos paaiškėja, kad ukrainietės bufetavos, matyt, mėgsta akcentuoti savo moteriškumą neskalbdamos prijuosčių ir taip išryškindamos strategines kūno vietas – pilvą ir krūtinę. Taigi, šita išraiškingo moteriškumo diva reikšmingai nutėškė ant mūsų stalo apčiupinėtą grafiną su skaidriu skysčiu viduje. „Čia kas“ klausiam jau nelabai mandagiai, nes koldūninė tai ne dėdės Mišos virtuvė, už dyką nieko neturėtumėm gauti. Ir čia diva išdidžiai ir reikšmingai, lyg tartų „Châteauneuf du Pape”, sako mums “Actas”. Pasirodo, tinka prie koldūnų – spécialité tokia, žinote.
Ką čia bekalbėti, apgriuvusi pilis, į kurią mūsų neįleido nuobodžiaujantys maždaug mūsų amžiaus milicininkai, įspūdžio jau nepaliko. Apėjome pilį apgriuvusia siena, bet viską kas geriausia jau buvom pamatę.
Nedoras dėdės Mišos kaimynas išžiūrėjo savo palydovinėje televizijoje, kad lietus nesitrauks, tai mums nieko neliko, kaip keliauti namo. Va čia ir atsiskleidė fanera apkaltų ir skylučių, kad patektų nors kiek šviesos, prigręžiotų traukinio tambūro durų grožis. Važiuojant link Lvovo kažkaip netikėtai plykstelėjo saulė ir gražiausia mano kelionėje padaryta nuotrauka buvo juodai balta juostele sugauti pro faneros skyles besiskverbiančiuose saulės spindulių pirštuose besirangantys cigarečių dūmai. Ir nė vieno kalno. Kita vertus, slidinėti irgi neišmokau.
Likusi kelionė namo buvo nuobodžiai tvarkinga. Vienintelis jos namo kabliukas buvo tas, kad Olivjė vis jaudinos dėl storo pluošto monopoliui paaukotų kiškių su kurapkomis – o kas jei jį suims dėl valiutos išvežimo iš šalies. Nuraminę ji, kad neatrodome panašūs į tokius, kurie turėtų pinigų, ramiai parlingavome Vilniun

Aš ir prie tų kur iki 18negėriau, tiesa ir po 18 negėriau, vėlokai pradėjau:), nerūkiau niekad , į šokius mokykloj nueidavau paskutinėse klasėse, ir institute, į miesto nevaikščiojau...bet kad nežinau ką tai reiškia, pasakyti negaliu...mano dukros paauglystė ne vieną žilą plauką man pridėjo....brr net prisiminti baisu. O dabar neatsistebiu vaiku

einu skaityti apie slides

Na, į šokius aš irgi ėjau nuo 16 m. (ne mokyklinius), tėvai manim pasitikėjo, o aš jų nepavedžiau tik, kad man labiau rūpėjo "prisimaliavoti", nei išgerti įtariu, kaip kartais iš neišmanymo atrodydavau, todėl dukrai jau dabar patariu, kaip reikėtų dažytis (na, šiuo metu tik kokiuose nors pasirodymuose)...

Erendira, turėtum knygą parašyt. Laabai skaniai skaitosi tavo pasakojimai

parūkyt neišeis, jau du metai, kaip mečiau, bet gal gramelį ir į šokius?

Erendira aplodismentai, nu bais gerai parašyta. Dar dabar stovi akyse, kaip pušys šoko, norėdamos tave įsivaikinti ir padavėja su taukuotu žiurstu

Kas dar dalinsis istorijomis, tai užkrečiama