Įkraunama...
Įkraunama...

Apatija gyvenimui

QUOTE(Atifa @ 2015 02 02, 18:52)
Kokia jūs maloni 4u.gif galvoju ieškotis darbo gėlių parduotuvėje. Ten ramu ir gera. Kvepia, labai gražu ir žmonių ne masės.

As irgi kazkada galvojau kad grazu ramu ir gera. Baigiau kursus, isidarbinau i tokia geliu parduotuve kur geles visoms progoms(ir vainikai irgi). Pabegau is tos parduotuves , nes nebegalejau matyti asaru ir klausytis kas nuo ko ir kaip mire doh.gif .
Gerai, jei turit nusiziurejus kokia parduotuve, nes siaip tokiose vietose savininkai moka minimuma ir darbo valandos dideles Bent jau pas mane buvo minimumas ir darbas kiekviena diena nuo 9 iki 19, paskui dar grindis issiplaut ir iseigine tik sekmadienis ir vienas sestadienis i menesi.
Atsakyti
Sveikos! 4u.gif
Stiprybes ir jegu visoms!
Man 30+, turiu mylima nuostabu vyra, vaiku neturim dar. Pati dabar nedirbu niekur, nes nerandu tokio darbo, kuri noreciau dirbti. Prisidirbau per savo trumpa gyvenimeli jau nemegiamose vietose, nebenoriu daugiau eiti i darba kaip i katorga, nes vis gi gyvenam tik viena karta.....Spjoviau i visas specialybes, ismokau siokio tokio amato, kuris visai patinka, ir galetu buti pragyvenimo saltiniu, bet, deja, kol kas nesiseka is to uzsidirbti.
Paskutiniais metais irgi esu tokioj apatiskoj busenoj. Niekas nebeidomu, dienos vienodos. Su didziausia nostalgija prisimenu tuos paauglystes metus, kai del nieko nereikejo sukti galvos, kai, atrode, kad kiekviena diena yra svente, kad gyvenimas tik prasideda ir visas idomumas dar tik priesaky.... Nieko panasaus neisgyvenu dabar, kazkoks betikslis egzistavimas. verysad.gif Gelbeja tik vyras mane, nes jis turbut ir yra tas vienintelis, kuris nesa man dziaugsma ir kazkokia vilti. Galvojam, kad gal vaikelio mums reiktu- ipustu naujo vejo mums ir polekio gyventi, bet as baiminuos, o jei viskas bus atvirksciai, kad gal but nesusitvarkysiu, kad erzins rekimai visokie, nes siaip pati megstu ramybe, tad bijau, kad kelio atgal jau nebus ir kad galutinai susirgsiu kokia depresija. Baisu taip rasyti is tiesu, nes gal man tik ir truksta vaiko iki pilnos laimes tik as dar pati to nezinau, nes nezinau kas tai yra. Dabar tai ka zinau, pati skustis kaip ir neturi del ko, na veiklos gal ir truksta kas be ko. Bet pagalvojus apie darba kokioj parduotuvej, ar su klientais, ar su vaikais tai net nupurto. Dabar tai toks jausmas, kad kiekviena nauja diena tik priartina prie tos dienos, kai teks palikti si pasauli ir tiek.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Elfuke: 03 vasario 2015 - 00:03
Oi iki skausmo pazistama busena...ir del ivairiu priezasciu,kartais atrodo del smulkmenos...tada spyris sau paciai i minksta vieta,ir toliau vaziuoju...o tas spyris gali buti ir toks,kuris netgi pakeicia gyvenima is esmes,pavyzdziui dbr lankau dvejus kursus,vienus vakarais kitus savaitgaliais,kad galeciau pakeisti darba,kuris iki gyvo kaulo daedes...esu be galo atsakinga,todel neleidziu sau,kad busena uzsitestu,nes tai gali trukdyti ir artimiems zmonems,nenoriu kad del mano apatijos kentetu kiti...Nu bet cia tik mano gyvenimas,ir kaip as issisprendziu tai,nebutinai gali tikti kitam
Atsakyti
Uzjauciu autore labai ir panasu, kad specialisto pagalbos reikia sad.gif panasu, kad ne darbe, o apskritai gyvenimo prasmes ieskojime problema, ka itakojo drauges isejimaa Kiek susiduriau su psichiatrais valstybinese istaigose, susidariAu ispudi, kad jiems patiems pagalbos reikia... Jei finansai labai nespaudzia, geriau pagal rekomendacijas privaciai susirasti ka nors. Tik garantiju aisku irgi nera sad.gif nors turiu pavyzdziu, kur labai padejo.
Uzejau i sia tema, nes pati nezinau, kur detis. Niekur nerandu vietos: nei darbe, nei namie. Tik situacija kebli ir atrodo, kad be iseities, nes amzius jau +30, nesu isvaizdi, neturiu ypatingu talentu, finansiniai isipReigojimI turint mazamecius... Rasciau nemazai dalyku, ka noreciau veikti, pvz tie patys jogos kursai, sporto sale, kalbos tobulinimas, dizaino studijos, bet deja pinigu ir laiko neprisipiesiu. Vyrui mano bet kokie poreikiai neidomus, vel del tu paciu pinigu ir vaiku prieziuros, toks jAusmas, kad pati prisigimdziau sau vaiku. Bet as su jais is tikruju noriu daugiau laiko praleisti taip pat, tik, kad tas "laisvas" laikas atitenka buiciai. Oradedu ziauriai nekest gamint... Darbo tema apskritai opus klausimas - naturaliai pykina nuo daugumos zmoniu ir pacios veiklos, tik egzistencija, zinau, ko noreciau, bet panasu, kad del amziaus, nepasitikejimo, isvaizdos, seimynines padeties nieko nesigauna... pradedu galvoti, kad bet kada sveikatos problemos list prades, o tada tai jau nieko nepakeisiu.
Atsakyti
QUOTE(cambala @ 2015 02 02, 21:02)
Nenoriu apie tai kalbeti schmoll.gif  verysad.gif .


Panašu, kad visa problema būtent dėl to kažko kas įvyko ir yra. Nenorite apie tai kalbėti, nenorite prisiminti, bet užsisklęsdama savyje niekaip nepajudėsite į priekį, neišspręsite problemų neanalizuodama priežasties, nes dabartinės problemos yra pasekmė to kažko kas įvyko. Linkėčiau kuo greičiau ryžtis apie tai pasikalbėti. Forumas gal ir ne pati tinkamiausia vieta, galbūt reikėtų kreiptis į psichologą arba kalbėtis tiesiogiai su įvykio kaltininku/-e/-ais jei tokie yra.
Norėčiau tik paguosti, kad tai, jog yra dabartinės būsenos priežastis, teikia vilties iš tos būsenos išeiti. Daug blogiau, kai tokia būsena apima kaip ir be jokios apčiuopiamos priežasties. Atrodo viskas gerai gyvenime, bet džiaugsmo gyventi nėra verysad.gif ir priežasčių gali ieškoti tik savyje, savo mąstyme, savo jausmuose...
Atsakyti
QUOTE(rim @ 2015 02 03, 10:44)
Panašu, kad visa problema būtent dėl to kažko kas įvyko ir yra. Nenorite apie tai kalbėti, nenorite prisiminti, bet užsisklęsdama savyje  niekaip nepajudėsite į priekį, neišspręsite problemų neanalizuodama priežasties, nes dabartinės problemos yra pasekmė to kažko kas įvyko. Linkėčiau kuo greičiau ryžtis apie tai pasikalbėti. Forumas gal ir ne pati tinkamiausia vieta, galbūt reikėtų kreiptis į psichologą arba kalbėtis tiesiogiai su įvykio kaltininku/-e/-ais jei tokie yra.
Norėčiau tik paguosti, kad tai, jog yra dabartinės būsenos priežastis, teikia vilties iš tos būsenos išeiti. Daug blogiau, kai tokia būsena apima kaip ir be jokios apčiuopiamos priežasties. Atrodo viskas gerai gyvenime, bet džiaugsmo gyventi nėra verysad.gif ir priežasčių gali ieškoti tik savyje, savo mąstyme, savo jausmuose...

Aciu 4u.gif .
Kazkaip zinute persiskyre.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo cambala: 03 vasario 2015 - 12:04
QUOTE(cambala @ 2015 02 03, 12:25)
Aciu 4u.gif .
Taip, del to ir su kaltininkais jau kalbejau. Viskas issiaiskinta, viskas visiems aisku, bet tokia busena ir viskas. Pas zmones yra toks pasakymas, kad ten 50-70 metu, o sirdy vis dar jaunas, o pas mane atvirksciai - man apie 40, labai save prisiziuriu ir niekas man tiek metu neduoda - o mano sirdy  kokie 80-90 metu doh.gif . Pirma buvo kazkiek geriau, dabar viskas pilka.
As labai abejoju kad man pades psichologas. Jis juk man is atminties niekop neistrins.



Ir netrins, bet padėtų atrasti pronlemos sprendimo būdų, net gi pati surastumėt juos, specialistas tik padėtų teisinga linkme nueit. wink.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo kristinaite: 03 vasario 2015 - 11:32
QUOTE(kristinaite @ 2015 02 03, 04:40)
Uzjauciu autore labai ir panasu, kad specialisto pagalbos reikia sad.gif panasu, kad ne darbe, o apskritai gyvenimo prasmes ieskojime problema, ka itakojo drauges isejimaa Kiek susiduriau su psichiatrais valstybinese istaigose, susidariAu ispudi, kad jiems patiems pagalbos reikia... Jei finansai labai nespaudzia, geriau pagal rekomendacijas privaciai susirasti ka nors. Tik garantiju aisku irgi nera sad.gif nors turiu pavyzdziu, kur labai padejo.
Uzejau i sia tema, nes pati nezinau, kur detis. Niekur nerandu vietos: nei darbe, nei namie. Tik situacija kebli ir atrodo, kad be iseities, nes amzius jau +30, nesu isvaizdi, neturiu ypatingu talentu, finansiniai isipReigojimI turint mazamecius... Rasciau nemazai dalyku, ka noreciau veikti, pvz tie patys jogos kursai, sporto sale, kalbos tobulinimas, dizaino studijos, bet deja pinigu ir laiko  neprisipiesiu. Vyrui mano bet kokie poreikiai neidomus, vel del tu paciu pinigu ir vaiku prieziuros, toks jAusmas, kad pati prisigimdziau sau vaiku. Bet as su jais is tikruju noriu daugiau laiko praleisti taip pat, tik, kad tas "laisvas" laikas atitenka buiciai. Oradedu ziauriai nekest gamint... Darbo tema apskritai opus klausimas  - naturaliai pykina nuo daugumos zmoniu ir pacios veiklos, tik egzistencija, zinau, ko noreciau, bet panasu, kad del amziaus, nepasitikejimo, isvaizdos, seimynines padeties nieko nesigauna... pradedu galvoti, kad bet kada sveikatos problemos list prades, o tada tai jau nieko nepakeisiu.

Cia ir jus ir autore turiu minty: kodel galvojate kad esat negrazios? Cia jums taip atrodo, ar aplinkiniai sako? Visa sita galima sutvarkyti smile.gif . Kad ir grynai sau, ne del kazkokio tai darbdavio ar kaimyno. Pasidarykit sau maza svente, nueikit i koki grozio salona, pasikeiskit sukuosena, plauku spalva ir makiaza. Kad atrodytumet visdiskai kitaip, nei dabar. O gal jums patiks pasikeitusi isvaizda, igausit daugiau pasitikejimo. O jei nepatiks - tai plaukai ataugs, dazai nusiplaus.
Papildyta:
QUOTE(kristinaite @ 2015 02 03, 11:29)
Ir netrins, bet padėtų atrasti pronlemos sprendimo būdų, net gi pati surastumėt juos, specialistas tik padėtų teisinga linkme nueit. wink.gif

Kazkada su mazu vaiku buvau pas psichologa - nepatiko.
Paskui vaikas rukyt paauglystej buvo pradejes, namuose kalbam - vis tiek po gimnazijos su cigareciu kvapu pareina... Suradau psichologe pagal rekomendacijas - ejom ir abu ir atskirai - kaip ruke, taip ruke. Paskui pats atsirinko kas jam reikalinga. Dabar jau neruko, nors jei ir rukytu - jis beveik jau suauges.
Tai kad nezinau ar man verta, nes pati labai psichologija domiuosi, paskaitineju knygas, yotube irasu paklausau.
Atsakyti
QUOTE(kristinaite @ 2015 02 03, 05:40)
Uzjauciu autore labai ir panasu, kad specialisto pagalbos reikia sad.gif panasu, kad ne darbe, o apskritai gyvenimo prasmes ieskojime problema, ka itakojo drauges isejimaa Kiek susiduriau su psichiatrais valstybinese istaigose, susidariAu ispudi, kad jiems patiems pagalbos reikia... Jei finansai labai nespaudzia, geriau pagal rekomendacijas privaciai susirasti ka nors. Tik garantiju aisku irgi nera sad.gif nors turiu pavyzdziu, kur labai padejo.
Uzejau i sia tema, nes pati nezinau, kur detis. Niekur nerandu vietos: nei darbe, nei namie. Tik situacija kebli ir atrodo, kad be iseities, nes amzius jau +30, nesu isvaizdi, neturiu ypatingu talentu, finansiniai isipReigojimI turint mazamecius... Rasciau nemazai dalyku, ka noreciau veikti, pvz tie patys jogos kursai, sporto sale, kalbos tobulinimas, dizaino studijos, bet deja pinigu ir laiko  neprisipiesiu. Vyrui mano bet kokie poreikiai neidomus, vel del tu paciu pinigu ir vaiku prieziuros, toks jAusmas, kad pati prisigimdziau sau vaiku. Bet as su jais is tikruju noriu daugiau laiko praleisti taip pat, tik, kad tas "laisvas" laikas atitenka buiciai. Oradedu ziauriai nekest gamint... Darbo tema apskritai opus klausimas  - naturaliai pykina nuo daugumos zmoniu ir pacios veiklos, tik egzistencija, zinau, ko noreciau, bet panasu, kad del amziaus, nepasitikejimo, isvaizdos, seimynines padeties nieko nesigauna... pradedu galvoti, kad bet kada sveikatos problemos list prades, o tada tai jau nieko nepakeisiu.


O ka tas pakeistu, jei butum grazesne? Seima kaip suprantu jau turi... Ar cia darbo manai, kad del to negauni tokio, kokio nori?
O tu siuo metu dirbi ar ne, nes nesupratau? 4u.gif
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Elfuke: 03 vasario 2015 - 12:11
QUOTE(cambala @ 2015 02 03, 13:09)
Kazkada su mazu vaiku buvau pas psichologa - nepatiko.
Paskui vaikas rukyt paauglystej buvo pradejes, namuose kalbam - vis tiek po gimnazijos su cigareciu kvapu pareina... Suradau psichologe pagal rekomendacijas - ejom ir abu ir atskirai - kaip ruke, taip ruke. Paskui pats atsirinko kas jam reikalinga. Dabar jau neruko, nors jei ir rukytu - jis beveik jau suauges.
Tai kad nezinau ar man verta, nes pati labai psichologija domiuosi, paskaitineju knygas, yotube irasu paklausau.

Bet jusu vaikas kaip suprantu ejo ne savo noru, jis nesijaute turys kazkokiu problemu ir nenorejo ju spresti. Jusu atvejis kitoks. Jus norit jas spresti, tik nezinot kaip mirksiukas.gif Gal jus ir teisi, gal tikrai - nepades, bet juk geriau bandyti, kazka daryti, nei kad sedeti rankas sudejus ir verkslenti mirksiukas.gif
Atsakyti
QUOTE(Atifa @ 2015 02 01, 18:42)
Nesu forumo naujokė, bet, kad išvengčiau vienokių ar kitokių asocijacijų, nusprendžiau šiek tiek labiau anonimiškai išsipasakoti.
Rašau, nes galbūt atsiras patyrusių ar patiriančių kažką panašaus į dabartinę mano būseną. Jei atsiras norinčių patarti, pabarti, pamokyti - būsiu dėkinga.
Pikta "ant savęs", kad nesugebu susitvarkyti su tingėjimu ir apatija. Geri keli mėnesiai į darbą einu kaip į didžiausią katorgą. Naktimis praktiškai nemiegu, nes panikuoju, jog ryte reikės keltis, praustis, rengtis ir vėl iki 17h kęsti pragarą t.y sutikti žmones, per prievartą su jais bendrauti (dar sunkiau, jog privaloma apsimesti ypač mandagiu ir saldžiu), aiškintis su jais vienokias ar kitokias problemas, jausti jų nuotaikas, tiesiog kęsti žmogišką buvimą šalia. Kiekvieną rytą pradedu žliumbimu. Jei ankščiau ėjimas į kirpyklą dažyti plaukų buvo didžiausia gyvenimo šventė, tai dabar jau nepamenu kiek laiko vaikštau nuaugusiomis šaknimis, rengiuosi nunešiotais drabužiais, nes tingiu eiti į parduotuves. Nenoriu, nematau tikslo, poreikio. Ankščiau mėgau gaminti, dabar nekyla rankos imti keptuvę į rankas, o jei paimu, tai sukyla isterija ir tuoj pat padedu. Maitinuosi maximos pusfabrikačiais.
Svajoju apie tai, kad galėčiau visą dieną gulėti lovoje ir žiūrėti į lubas, o paskui numirti. Rytoj pirmadienis ir mane jau pradeda imti panika, kad rytoj į darbą. Vėl žmonės, vėl triukšmas, vėl klausimai, vėl įtampa. Negana to dar bendradarbės nuolat lenda su savo klausimais "kas tau yra? gal sergi? nuotaikos nėra? tai einam savaitgalį į kiną/pas mane/važiuojam į gamtą". Jos nesupranta žodžio NE. Žinau, kad nori padėti, bet užknisa su savo įkyrumu, nesupranta, kad nenoriu aš jokių pramogų, nenoriu matyti žmonių, nenoriu triukšmo, nenoriu to kvailo "kultūrinimosi". Visą savaitgalį buvau namie. Apart tai, kad apkuopiau butą - likusį laiką gulėjau lovoje ir tai buvo TOBULA. Tobula veikla - noriu taip amžinai. O ryt vėl reikės grįžti į baisią realybę. Suprantu, kad tai nenormalu, nesveika, asocialu, kad panašėju į amebą, kad bukėju, kad esu neįdomi ir jei toliau tęsis, manau, visai išprotėsiu. Darbe nuolat noriu verkti iš streso, rankos dreba, dirsčioju laikrodį, o sulaukus 17h maunu kaip vijurkas namo. Užsidarau bute ir guliu. Ar yra kam nors buvę kažkas panašaus? Ką daryti? Nuo ko pradėti? Noriu kažką pakeisti, bet atrodo taip nėra jėgų, tik milžiniška apatija. Geriau jau numirčiau verysad.gif

Stiprybes tau, autore! 4u.gif
Reikia tau labai saugotis, kad si busena neuzsitestu, nes depresija gali pasibelsti i namus. Pradzioj siulyciau kokiu raminanciu pagerti, daug kam jie padeda. Aisku, geriausiai tai butu pas psichologa apsilankyti. Raminantys padetu susvelninti ta klaikia busena, kai norisi tik pasislepti nuo visu. O jei panika ima pagalvojus apie darba, tai ji tikrai reikia keisti. As vienu metu turejau toki darba- darbas buvo naktinej pamainoj. Tai pamenu, kai jau pradedavo tempti, pradedavo rankos kojos drebeti ir siaip vidine panika prasidedavo, kad nakciai atejus, teks eit laukan ir vaziuoti i darba. Laimei tik kad neilgai ten dirbau, nes pagailejau savo sveikatos....
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Elfuke: 03 vasario 2015 - 12:41
QUOTE(Zuiqtis @ 2015 02 03, 12:20)
Bet jusu vaikas kaip suprantu ejo ne savo noru, jis nesijaute turys kazkokiu problemu ir nenorejo ju spresti. Jusu atvejis kitoks. Jus norit jas spresti, tik nezinot kaip  mirksiukas.gif  Gal jus ir teisi, gal tikrai - nepades, bet juk geriau bandyti, kazka daryti, nei kad sedeti rankas sudejus ir verkslenti  mirksiukas.gif

Kad as neverkiu schmoll.gif smile.gif , tik uzmaciau sia tema ir papasakojau savo vidine busena. Nebutu sios sukurtos temos, tai net nebuciau apie tai snekejus.
Atsakyti