Įkraunama...
Įkraunama...

Apatija gyvenimui

Nesu forumo naujokė, bet, kad išvengčiau vienokių ar kitokių asocijacijų, nusprendžiau šiek tiek labiau anonimiškai išsipasakoti.
Rašau, nes galbūt atsiras patyrusių ar patiriančių kažką panašaus į dabartinę mano būseną. Jei atsiras norinčių patarti, pabarti, pamokyti - būsiu dėkinga.
Pikta "ant savęs", kad nesugebu susitvarkyti su tingėjimu ir apatija. Geri keli mėnesiai į darbą einu kaip į didžiausią katorgą. Naktimis praktiškai nemiegu, nes panikuoju, jog ryte reikės keltis, praustis, rengtis ir vėl iki 17h kęsti pragarą t.y sutikti žmones, per prievartą su jais bendrauti (dar sunkiau, jog privaloma apsimesti ypač mandagiu ir saldžiu), aiškintis su jais vienokias ar kitokias problemas, jausti jų nuotaikas, tiesiog kęsti žmogišką buvimą šalia. Kiekvieną rytą pradedu žliumbimu. Jei ankščiau ėjimas į kirpyklą dažyti plaukų buvo didžiausia gyvenimo šventė, tai dabar jau nepamenu kiek laiko vaikštau nuaugusiomis šaknimis, rengiuosi nunešiotais drabužiais, nes tingiu eiti į parduotuves. Nenoriu, nematau tikslo, poreikio. Ankščiau mėgau gaminti, dabar nekyla rankos imti keptuvę į rankas, o jei paimu, tai sukyla isterija ir tuoj pat padedu. Maitinuosi maximos pusfabrikačiais.
Svajoju apie tai, kad galėčiau visą dieną gulėti lovoje ir žiūrėti į lubas, o paskui numirti. Rytoj pirmadienis ir mane jau pradeda imti panika, kad rytoj į darbą. Vėl žmonės, vėl triukšmas, vėl klausimai, vėl įtampa. Negana to dar bendradarbės nuolat lenda su savo klausimais "kas tau yra? gal sergi? nuotaikos nėra? tai einam savaitgalį į kiną/pas mane/važiuojam į gamtą". Jos nesupranta žodžio NE. Žinau, kad nori padėti, bet užknisa su savo įkyrumu, nesupranta, kad nenoriu aš jokių pramogų, nenoriu matyti žmonių, nenoriu triukšmo, nenoriu to kvailo "kultūrinimosi". Visą savaitgalį buvau namie. Apart tai, kad apkuopiau butą - likusį laiką gulėjau lovoje ir tai buvo TOBULA. Tobula veikla - noriu taip amžinai. O ryt vėl reikės grįžti į baisią realybę. Suprantu, kad tai nenormalu, nesveika, asocialu, kad panašėju į amebą, kad bukėju, kad esu neįdomi ir jei toliau tęsis, manau, visai išprotėsiu. Darbe nuolat noriu verkti iš streso, rankos dreba, dirsčioju laikrodį, o sulaukus 17h maunu kaip vijurkas namo. Užsidarau bute ir guliu. Ar yra kam nors buvę kažkas panašaus? Ką daryti? Nuo ko pradėti? Noriu kažką pakeisti, bet atrodo taip nėra jėgų, tik milžiniška apatija. Geriau jau numirčiau verysad.gif
Atsakyti
Kiek ilgai tęsiasi, nuo ko tokia būsena prasidėjo? Taip iš niekur nieko? Ar visada nepatiko darbas? Gal įmanoma pasieškoti kito, su mažiau bendravimo? Nepakenktų apsilankyti pas psichologą, psichiatrą...
Atsakyti

Kreipkis i seimos gydytoja kuris nykreips pas psichiatra. Jis ivertins bukle ir nuspresit ka toliau daryt. Siuo atveju tai budas padeti sau. Jei valios pastangu neiseina reikia ieskoti pagalbos. O jei priazastis-darbas, galbut iseitu pakeisti ji.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo bučkis: 01 vasario 2015 - 19:31
keisk skubiai darba, o tai susirgsi depresija. jei dar nesusirgai
Atsakyti
Tęsiasi nuo rugsėjo vidurio, kai grįžau po atostogų. Su kiekviena diena vis didesnis stresas ką nors daryti ir dirbti. Prisidėjo gal ir tai, kad vasarą artimiausia (ir vienintelė) draugė mirė, labai jos trūksta, pati turėjau sveikatos problemų.
Darbe žmonių srautai didžiuliai, o dar kiekvienas su savo nepasitenkinimais... Pradedu svarstyti, kad gal verčiau jau kokia valytoja dirbti, šluočiau kiemus, klausyčiau paukštelių, o dabar verysad.gif doh.gif Ačiū labai už patarimus. Reikėtų užsiregistruoti pas gydytoją, bus paskata bent apsirengt kaip žmogui, o ne kaliausei...
Atsakyti
Jei ta būsena tęsiasi 4 sav. be pertraukos ir atsirado ne po kažkokio skaudaus išgyvenimo (ir jei po išgyvenimo virš 4 sav jau perilgai) tai jau depresija. Sprendimas: eiti pas psichoterapeutą.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Amadėja*: 01 vasario 2015 - 19:45
QUOTE(Atifa @ 2015 02 01, 20:42)
Tęsiasi nuo rugsėjo vidurio, kai grįžau po atostogų. Su kiekviena diena vis didesnis stresas ką nors daryti ir dirbti. Prisidėjo gal ir tai, kad vasarą artimiausia (ir vienintelė) draugė mirė, labai jos trūksta, pati turėjau sveikatos problemų.
Darbe žmonių srautai didžiuliai, o dar kiekvienas su savo nepasitenkinimais... Pradedu svarstyti, kad gal verčiau jau kokia valytoja dirbti, šluočiau kiemus, klausyčiau paukštelių, o dabar verysad.gif  doh.gif Ačiū labai už patarimus. Reikėtų užsiregistruoti pas gydytoją, bus paskata bent apsirengt kaip žmogui, o ne kaliausei...

Ieskokit medicinines pagalbos ir kuo greiciau!!! As pati to nepadariau savo laiku, nors ir planavau, bet vis atideliodavau.... O siai dienai jau susigyvenau su ta padetimi, atrodo, kitaip ir buti negali, todel net nebesvarstau apie jokias pagalbos paieskas verysad.gif Tiesiog nera noro ir nematau prasmes.....
Atsakyti
Puikiai suprantu temos autorę. Lygiai taip pat gyvenu verysad.gif . Visa tai prasidėjo nuo vyro išdavystės (jau metai praėjo). Noriu tik skaityti ir nieko neveikti. Visiška apatija viskam verysad.gif .
Atsakyti
O, sveika, bendraminte smile.gif Mano darbo pobūdis, spėju, kiek kitoks, bet paskutines gyvybines jėgas atima šefas-vampyras. Eidama į darbą neretai turiu gerti raminamųjų. Plius, darbas man iššaukia migrenos priepuolius. Paskutinę savaitę, kai turėjau paruošti komercinį pasiūlymą (gamintojas prekėms suteikė 25 proc nuolaidą, tai pradinę kainą kaip visi civilizuoti padauginau iš 0,75, o šefas mane apstaugė, išvadino nieko neišmanančia, lėtai dirbančia, ir kelias dienas įrodinėjo, kad nuolaidą reikėjo skaičuoti pradinę kainą dalinant iš 1,25. Kol nepasikviečiau finansininko, tol buvau afekto būsenoj, kad mano šefai nemoka procentų skaičiuot. O dar ano žviegimas, kad net seilės ištiško ant darbastalio, žeminimai... ) tai va, po to fiasko tiesiog pasiėmiau biuletenį smile.gif Seniau be veiklos imdavau sienom laipioti, o dabar pirmą kart gyvenime džiaugiuosi tysojimu lovoje, sėdėjimu prie pc ir visokių šūdniekių žiūrėjimu per fb ir t.t. Esmė tame, kad jau seniai aktyviai ieškau darbo ir vis nueinu į vieną kitą pokalbį, tai labai meldžiu visų dievų ir deivių, kad pakviestų kur nors, nes turbūt jei vėl teks kentėt tą pragarą tai atsisuks ne vienas varžtas.

Ką aš siūlau. Ieškok kito darbo, BŪTINAI, o kad atsigautum pasiimk biuletenį, jei šeimos gydytoja nors kiek supratinga. Nėra tokių pinigų ir darbų, kurie būtų verti tokių kančių kaip tavo (arba mano pvz biggrin.gif).
Atsakyti
Autore, kaip suprantu jus viena?
Gal koki drauga susiraskit ir apie seimos kurima pagalvokit?Na kazka pakeiskit is pagrindu, visiskai. Nes pradesit gert antidepresantus ir tada jau nebenustosit.
Atsakyti
Arba koki gyvuneli uzsiveiskit, kuriuo reiktu rupintis?
Tiksliau atrasti ta ar tai, del ko noretusi gyvent, kas lauktu.
Dar siulyciau uzsirasyti i jogos kursus, pamedituoti.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo cambala: 02 vasario 2015 - 13:28
QUOTE(poison @ 2015 02 02, 09:09)
Puikiai suprantu temos autorę. Lygiai taip pat gyvenu  verysad.gif . Visa tai prasidėjo nuo vyro išdavystės (jau metai praėjo). Noriu tik skaityti ir nieko neveikti. Visiška apatija viskam  verysad.gif .

Nuoširdžiausia užuojauta dėl neištikimybės. Puikiai suprantu, kaip skauda ir sunku...

QUOTE(dewofsoul @ 2015 02 02, 11:45)
O, sveika, bendraminte smile.gif Mano darbo pobūdis, spėju, kiek kitoks, bet paskutines gyvybines jėgas atima šefas-vampyras. Eidama į darbą neretai turiu gerti raminamųjų. Plius, darbas man iššaukia migrenos priepuolius. Paskutinę savaitę, kai turėjau paruošti komercinį pasiūlymą (gamintojas prekėms suteikė 25 proc nuolaidą, tai pradinę kainą kaip visi civilizuoti padauginau iš 0,75, o šefas mane apstaugė, išvadino nieko neišmanančia, lėtai dirbančia, ir kelias dienas įrodinėjo, kad nuolaidą reikėjo skaičuoti pradinę kainą dalinant iš 1,25. Kol nepasikviečiau finansininko, tol buvau afekto būsenoj, kad mano šefai nemoka procentų skaičiuot. O dar ano žviegimas, kad net seilės ištiško ant darbastalio, žeminimai... ) tai va, po to fiasko tiesiog pasiėmiau biuletenį smile.gif Seniau be veiklos imdavau sienom laipioti, o dabar pirmą kart gyvenime džiaugiuosi tysojimu lovoje, sėdėjimu prie pc ir visokių šūdniekių žiūrėjimu per fb ir t.t. Esmė tame, kad jau seniai aktyviai ieškau darbo ir vis nueinu į vieną kitą pokalbį, tai labai meldžiu visų dievų ir deivių, kad pakviestų kur nors, nes turbūt jei vėl teks kentėt tą pragarą tai atsisuks ne vienas varžtas.

Ką aš siūlau. Ieškok kito darbo, BŪTINAI, o kad atsigautum pasiimk biuletenį, jei šeimos gydytoja nors kiek supratinga. Nėra tokių pinigų ir darbų, kurie būtų verti tokių kančių kaip tavo (arba mano pvz biggrin.gif).

Labas 4u.gif O tu apie darbo keitimą mąstai, ar tik šefas erzina, bet pats veiklos pobūdis patinka? Aš jau tragiškai pavargau nuo tos dinamikos, žmonių srauto. Jaučiuosi kaip vėžlys, kai visi aplink energingi, veiklūs ir darboholikai. Juokas juokais, bet pradėjau mąstyti apie valytojos ar kokios mažos parduotuvės pardavėjos darbą, kur neatakuotų kiti savo problemomis ir pan. Tik bijau kam pasakyti, greičiausiai, pasukios pirštą prie smilkinio.
QUOTE(cambala @ 2015 02 02, 11:51)
Autore, kaip suprantu jus viena?
Gal koki drauga susiraskit ir apie seimos kurima pagalvokit?Na kazka pakeiskit is pagrindu, visiskai. Nes pradesit gert antidepresantus ir tada jau nebenustosit.

Taip, esu viena. Šeimos norėčiau, bet niekas į mane nežiūri. Nesu nei super graži, nei labai įdomi, tai koks geras vyras susidomės...
Nesu labai lanksti, jogoje nemokėčiau tų pratimų, o apie meditaciją pasidomėsiu. Ačiū labai.
Atsakyti