,tada aš pakėliau galvą ir juokais sakau:nu neužmirškit ir manęs iš tiesų tai aš pajuokavau,nes jokių vaikų neplanavau ir nesiruošiau turėt.tai va,taip jau gavosi kad vieną joninių naktį,pas mane pakliuvo mažulytis buožgalviukas kuris norėjo virsti stebuklu
bėgo savaitės,mano dienos nesirodė...kadangi buvau išvykus į šiltus kraštus,tai nusprendžiau jog tai dėl klimato pasikeitimo ( taip jau yra buvę ),pradėjo pykint - nesuprantu kas daros 
draugė y nupirko man nėštumo testą - ką gi- 2 brūkšniukai 
kaip aš verkiau ( verkiau todėl kad beprotiškai bijojau būt nėščia - tipo visur beprotiškai skauda,ir netikėjau kad tai netiesa,ir beprotiškai bijojau gimdyti ) kitą dieną nuėjau pas gydytoją,su viltim kad vistik organizmas reaguoja į klimato psikeitimą 
nukeliavom į echoskopą,ir diagnozė - laabai gražus nėštumas. akyse temo,galvoj viena mintis - BIJAU.kažką sumurmėjau kad noriu pagalvot.pražliumbiau visą savaitę ir tada supratau,dieve,gi aš būsiu mama ir turėsiu mažulytį savo stebūklėlį,ir kad tai nuostabu.nu skausmus kai didėja pilvas manau ištversiu(man dabar tai juokinga,nes kai pilvūzas didėja tai neskauda),o kai pagalvoju kad teks gimdyt - į ašaras.nu bet gi galvoju mano sūneliui( labai tvirtą nuojautą turėjau kad manyje tupi ir auga sūnus ) negerai tokie ašarų upeliai,ir sugalvojau kad man darys cezarį(kadangi aš nesidomėjau tai ir nežinojau kad cezarį galima pirkti),tai pradėjau šypsotis ir kaip normalus žmogus džiaugtis nėštumu pirmosios 12 savaičių buvo tikras košmaras-ir pykino ištisą parą,ir nugarą skaudėjo,ir galva plyšo pusiau-žodžiu kokie tik gali būt negalavimai man prasidėdavo vienu metu.atbėgus pas gydytoją prašau,kad gelbėtų,o ji nusišypsojo ir sako pakentėk,viskas praeis.iš tiesų baigėsi 12 savaitė - baigėsi ir mano bėdos 
bėgo savaitės,aš storėjau.žiūrėjom echoskopu - man smalsu kas gi per žmogytis manyje tupi-padykęs mažylis,nesirodo.pagaliau prieš pat naujuosius metus mažylis nusprendė nebežaisti slėpynių ir prasižergė plačiai plačiai-net aš pamačiau per visą ekraną vyriškus atributus
eilinį kartą apsižliumbiau iš laimės.taigi gimdyt turėjau kovo gale.mėginau tartis su mažyliu:būk gerutis,pasirodyk 2 dienelėm greičiau kad būtum gimęs po žuvų ženklu.po kurio laiko pasiskundžiau gydytojai kad nejaučiu judesių.ji pašoko nuo kėdės ir iškart į echoskopą-mažylis sėdi.ji lėtai,pro aplinkui papasakoja apie cezarį,bet tipo nebijok,gali dar apsiverst. grįžtu namo kaip ant sparnų - mane pjaus.mažyli pasėdėk ir mums neskaudės,nu bet jei nori tai verskis-reiks ir kentėsiu ką gi bedarysi,kelio atgal nėra.
taigi,sausio 31vakaras,einu praustis.grįžtu ir nusprendžiu lakuotis nagus-gi kažkas man bėga tarp kojų...galvoju man jau šakės,šlapimo nelaikau(man 31 sav ir 4paros ).nubėgu į wc bėga,nesustoja,bet per didžiulį pilvūzą aš nieko nematau
grįžtu ir sesei sakau man šakės,kažkas daros 
atlekia mama,sako skauda,sakau ne,tai sako laukim ryto...kaip aš galiu laukt jei man tarp kojų tebebėga...apsirengiu,nėščiosios kortelė,pasas ir sodros knygelė mano glėby,telefonas kraunas,daiktai nesudėti,sakau-gi niekas iš karto negimdo,mane tik apžiūrės ir leis grįžti daiktų jeigu jau ką atvažiuojam,atkrypuoju visa tekanti,bet kažkodėl rami,nors rankos ir kojos dreba,laikau savo pilvūzą apsikabinus ir klausiu,mažyli,ką tu čia sugalvojai 
gydytoja apžiūri,liepia gult ir neleidžia keltis.labai ramiai ir įtikinamai paaiškina kad gimdysiu,kad būklė labai rimta,reikia vežti į kauno klinikas,bet nėra tokios aparatūros,laiko mažai vaikelis atkeliauja,kad nedelsiant mane veš į klaipėdą,ir jau ten gydytojų konsiliumas nuspręs ar veš mane į kauną,ar darys cezarį ar leis pačiai gimdyt...aš,naivuolė sakau tai gal galiu užlėkt namo daiktų,bet gydytoja šypsos ir purto galvą-nesvarbu daiktai-svarbiausia mažylis.mama išsigandus klausia ar man labai blogai,gydytoja ją išbarė,nes aš neįsivaizduoju iškur manyje tookia ramybė ir pasitikėjimas,kad ok,tuoj turėsiu mažylį.man neleidžiama keltis,mane perkelia į lovą ir išgabena į klaipėdą.kažkaip tie 120 km man labai greit prabėgo ir mes jau klaipėdoj,prie priėmimo durų.kad pasileido vandenys,net vairuotojas išsigando-nu gal koks kibiras išbėgo...priėmėja pasitaikė baisi moteriškė,neįsivaizduoju kaip tokia dirbt gali
ji skambina gydytojui,ar mane galima priimti,išklausau didžiulį moralą kad neturiu tapkyčių ir chalato.tada pasisuka ir klausia,tai ką,vaikas negyvas jau...kažkaip labai ramiai atsakau :gyvas,ji pildo dokumentus,kad greičiau būtų,aš jai padedu.tada ji dar kiečiau skelia:kaip čia tave atvežė,jūs abu galėjot būt nebegyvi...mintyse aš ją šaudau ir labai ramiai atsakau,mes gyvi ir mums viskas gerai.tada pasiima dūdelę,paklausyt mažiuko ir sako:aš nesuprantu kur galvytė suradau aš jai vaiko galvytę,ji vistiek kažkokia nepatenkinta.nuveža pagaliau mane gydytojui,ir sako : kažkaip negirdžiu tonų,turbūt negyvas. tai buvo išvesta už durų ir gavo pylos.mane pasiguldė ir puolė apžiūrinėt,pajungė paklausyt mano mažylio širdutės-viskas gerai,ji plaka.manęs nuolat klausinėja ar niekur neskauda - gi tikrai niekur neskauda.dėl šventos ramybės galvoju pameluosiu kad skauda - bet gi nežinau kur turi skaudėt ir be to juk čia ne vaikų darželis buvo pasakyta nedelsiant ruošt operacinę - valio,reiškia operuos pagaliau mane jau veža į operacinę.o ten 3 gydytojai-vyrai lyg kokie mėsininkai laukia grobio.tada aš perbalau,sukilo kraujo spaudimas,pradėjo krėst beprotiškas šaltis,gydytojai šypsos-bijo.iš tiesų tai aš bijojau kad tik nepersigalvotų ir nelieptų pačiai gimdyt-gi kaip aš rėksiu ir keiksiuos,be to atvežė mane vieną-bijau.gavau epidūrinę nejautrą,paguldė ant stalo,pajungė lašelinę,jaučiu tokį šaltuką toj vietoj kur ruošia pjūviui.galvoju trenktų man į kaktą kad atsijungčiau,kaip gi aš galiu žiūrėt kai mane skerdžia.aišku uždengė,aš nemačiau ir nejutau kaip prapjovė,tik jaučiau kaip švelniai krutina mano žarnas(man toks jausmas kad žarnas )ir po 5min ištraukia mano stebuklą sako sūnus,sakau:žinau.ir staigiai išneša,man taip ramu ir gera,bet kodėl gi neuždeda ant manęs,kodėl neverkia netrukus išgirdau verkimą,atnešė visą suvyniotą-leido pabučiuot į kaktytę ir išnešė.labai liūdna.mane siuva,baigiant siūt galvoju galėtų tuo pačiu ir bamboj skylę pradurt(aš žadėjau durtis,bet pastojau ).parveža mane į palatą ir paklausia ar norėsiu su vaiku gulėt,tai aišku,be abejo,kas per klausimas dar gali būti. deja mažylio man niekaip neatneša,aš nervuojuos,verkiu kodėl neduoda man vaiko...aš pagimdžiau 2.39val o apie 13val(laiką spėju,nes neturiu laikrodžio ) pasirodo vaikų gydytoja ir sako man:vaikelis inkubatoriuj,būklė stabili,sparčiai kabinas į gyvenimą...po šių žodžių pradėjau verkt,galvoj pradėjo suktis juodos ir baisios mintys.seselė tik 20val mane nuvežė į reanimaciją,pas mano mažylį...vaizdelis buvo ne koks-guli mano mažulytis inkubatoriuj,apraizgytas visas laidukais ir prijungtas prie aparatų...ašaros rieda...seselė leido įkišt pirštą ir paliest mažutį...buvau laiminga...
sekančią dieną man jau leido vaikščiot,ir keliaudavau į reanimaciją,pas savo stebuklėlį.po truputį laidukų mažėjo,ir 5parą jau buvo išimtas iš inkubatoriaus ir pirmąkartą galėjau paimt į rankas ir duot krūtį...jau 7parą gulėjome kartu vienoj palatoj.pragulėjom 1mėn ir savaitę,tada mus išvežė į vaikų ligoninę.ten dar savaitę pralaikė,būtume ir dar pabuvę,bet užnešė gripą ir mus išleido namo
namus pasiekėm po pusantro mėnesio...mažylis gimė 45 cm 1959 kg,įvertintas 7-8 pagal apgar skalę,31savaitės ir 4 parų.labai nenorėjau gimdyt naktį-juk visis nori miego ( gimė naktį 2,39val).
labai esu dėkinga klaipėdos gimdymo namų personalui,labai gerai mumis rūpinos,nu aišku išskyrus tą priėmėją
esu be galo laiminga,nes turiu patį nuostabiausią angeliuką-savo sūnų,kurį beprotiškai myliu
auga jis sparčiai ir džiugina savo gugavimu
