QUOTE(Mergiona @ 2015 03 25, 11:47)
Stripuli, yra zmoniu, kurie nori ZINOT. Net apie itarimus. Man daug baisiau kai nesako, o paskui islenda diagnoze ir pasirodo kad itare jau seniai tik tau nesake...
butent... Kai jau zinai ka itaria - gali paskubint ivykius, ieskot skubesnes, profesionalesnes pagalbos - nei laukt eilese puse metu - kol kas nors teiksis tave priimti... Sunui kai buvo 3 metai - nuolat sirgo, imunitetas 0 - ejom pas kita gydytoja, nes nebetverem su senosios rekomendacijom karta i savaite antibu kursa - ji istyre krauja, hemoglobinas zemas, dar ten kazkas pasikeite - ji iskart pasake, kad tai gali buti leukemijos pozymiai, kad pirma, ka mes turime padaryti - issiaiskinti viska su hematologu, dar geriau onkohematologu, antroje vietoje imti paselius is gerkles, nosiarykles ir pan - be abejo mane isgasdino jos spejimai - bet labai dziaugiuos, kad pasake, vezem i Vilniu, nors ir nieko nerado, aisku galejo nutylet, liept kreiptis pas hematologa ar dar geriau israsyt gelezies kursa pagerti ir jei tai butu nepadeje, siust kur rimciau, kur galimai butu pasake pvz 3 stadija, kur buvot anuos puse metu... Manau zmogus turi zinoti, kad galimai su juo ar jo vaiku vyksta, kad paziuretu i tai ne pro pirstus, kad turetu realias galimybes dalyvauti priimant sprendimus reiksmingus ateiciai... Kai kalba eina apie autizma ir tokio amziaus vaika - manau laikas tikrai ne vaiko naudai, nes bandant ji "isaukleti", "perlauzti" jo ozius - vaikui ne tik kad pagalba nesuteikiama, bet jis traumuojamas ir ta pati rezultata galima pasiekti butent autistukams priimtinomis formomis ir kuo vaikas didesnis, tuo pagalba maziau efektyvi... Aisku tiesa ir tame - kad daug mamu nesupranta kas joms sakoma (kad tai tik itarimai, kad tai tik pozymiai, kad tai dar nieko nereiskia, taciau reikia atkreipti demesi i zenklus ir ieskoti ju patvirtinimo ar paneigimo - ar tai vezys, ar tai autizmas) - jos isgirsta tik pacia diagnoze... Galu gale, kai man pasake, kad mano vaikui itaria autizma, as apie ji perskaiciau tiek, kiek galejau rasti info (per ta pusmeti, kol laukeme eileje istyrimo) - ir manes nebeglumino klausimai - mano vaikas taip elgiasi ar kitaip, nes apie tai net nebuciau pagalvojusi pastebeti - tik skaitydama, domedamasi stebejau savo vaika - kas jam budinga, kas priesingai - ne

Žiūriu į save veidrodyje ir galvoju - " ir kam atiteko tokia laimė..." , užlipu ant svarstyklių - "...ir dar tiek jos daug..."