kai gime antrasis,mano ''dickis''jau buvo seseriu.tikrai nei karto neiskilo pavydo scenu,kad ''jus mylit mazaji labiau''ar pan.,nors demesio mazesniajam tikrai tekdavo daugiau. 
Mano vaikai labai skirtingai išreiškia savo pavydą. Vyresnėlis, jam buvo 6,5 m. kai gimė sesutė, elgėsi labai santūriai, niekada neparodė kažkokio pavydo protrūkio. Tik iš veido išraiškos suprasdavau kad jam pavydu jog visi ją myluoja ir į ją daugiau dėmesio skiria. Bet aš vis stengdavausi ne vaikui bet suaugusiem pamirksėti, kad jį paimtų ant kelių su juo pašnekėtų apie sesės auklėjimą ir pan. Vienu žodžiu įtrauktų jį į visą veiksmą kaip suaugusį žmogų. Aišku jam tai patiko.
Na o kai gimė mažėlis, tai daug kalbėjau, abiem( dukrai tuo metu jau buvo 4,3 m.)kad mažas brolis pats savimi tikrai nepasirupins, jis labai silpnutis ir nieko nemoka. Ir be abėjo ,kad ir man reikės jų pagalbos, brolį pasupti, išeiti pasivažynėti ir taip toliau. Mažoji kartais stengėsi įsiraityti ant kelių būtent tuo metu kai aš maitindavau mažajį, bet tekdavo jai sugalvoti kokį darbelį...
Kartais vaikai prikiša kad mes dabar daugiau visko perkam broliui, bet ir vėl,stengiuosi diplomatiškai paaiškinti ,kad jis labai greitai auga, ir jam tai rubeliu ,tai pampersų, tai kitokio maistelio reikia...Gal ta pati pradžia visuomet būna sunki, kol vaikas įsisavina,kad tai naujas žmogutis šeimoje ir nori tu to ar ne,viskuo visgi teks dalintis ir jį mylėti. Po pavydo bangos ateina meilės banga...
Štai taip pas mus su tuo pavydu.
Tikrai dabar vaikai vienas kitam pavydi mažojo brolio, susipeša kuriam ant kelių laikyti ar maitinti, ar eiti padūkti su juo.
Na o kai gimė mažėlis, tai daug kalbėjau, abiem( dukrai tuo metu jau buvo 4,3 m.)kad mažas brolis pats savimi tikrai nepasirupins, jis labai silpnutis ir nieko nemoka. Ir be abėjo ,kad ir man reikės jų pagalbos, brolį pasupti, išeiti pasivažynėti ir taip toliau. Mažoji kartais stengėsi įsiraityti ant kelių būtent tuo metu kai aš maitindavau mažajį, bet tekdavo jai sugalvoti kokį darbelį...
Kartais vaikai prikiša kad mes dabar daugiau visko perkam broliui, bet ir vėl,stengiuosi diplomatiškai paaiškinti ,kad jis labai greitai auga, ir jam tai rubeliu ,tai pampersų, tai kitokio maistelio reikia...Gal ta pati pradžia visuomet būna sunki, kol vaikas įsisavina,kad tai naujas žmogutis šeimoje ir nori tu to ar ne,viskuo visgi teks dalintis ir jį mylėti. Po pavydo bangos ateina meilės banga...
Štai taip pas mus su tuo pavydu.
Tikrai dabar vaikai vienas kitam pavydi mažojo brolio, susipeša kuriam ant kelių laikyti ar maitinti, ar eiti padūkti su juo.
QUOTE(vinipukas @ 2009 02 20, 17:36)
Mano vaikai labai skirtingai išreiškia savo pavydą. Vyresnėlis, jam buvo 6,5 m. kai gimė sesutė, elgėsi labai santūriai, niekada neparodė kažkokio pavydo protrūkio. Tik iš veido išraiškos suprasdavau kad jam pavydu jog visi ją myluoja ir į ją daugiau dėmesio skiria. Bet aš vis stengdavausi ne vaikui bet suaugusiem pamirksėti, kad jį paimtų ant kelių su juo pašnekėtų apie sesės auklėjimą ir pan. Vienu žodžiu įtrauktų jį į visą veiksmą kaip suaugusį žmogų. Aišku jam tai patiko.
Na o kai gimė mažėlis, tai daug kalbėjau, abiem( dukrai tuo metu jau buvo 4,3 m.)kad mažas brolis pats savimi tikrai nepasirupins, jis labai silpnutis ir nieko nemoka. Ir be abėjo ,kad ir man reikės jų pagalbos, brolį pasupti, išeiti pasivažynėti ir taip toliau. Mažoji kartais stengėsi įsiraityti ant kelių būtent tuo metu kai aš maitindavau mažajį, bet tekdavo jai sugalvoti kokį darbelį...
Kartais vaikai prikiša kad mes dabar daugiau visko perkam broliui, bet ir vėl,stengiuosi diplomatiškai paaiškinti ,kad jis labai greitai auga, ir jam tai rubeliu ,tai pampersų, tai kitokio maistelio reikia...Gal ta pati pradžia visuomet būna sunki, kol vaikas įsisavina,kad tai naujas žmogutis šeimoje ir nori tu to ar ne,viskuo visgi teks dalintis ir jį mylėti. Po pavydo bangos ateina meilės banga...
Štai taip pas mus su tuo pavydu.
Tikrai dabar vaikai vienas kitam pavydi mažojo brolio, susipeša kuriam ant kelių laikyti ar maitinti, ar eiti padūkti su juo.
Na o kai gimė mažėlis, tai daug kalbėjau, abiem( dukrai tuo metu jau buvo 4,3 m.)kad mažas brolis pats savimi tikrai nepasirupins, jis labai silpnutis ir nieko nemoka. Ir be abėjo ,kad ir man reikės jų pagalbos, brolį pasupti, išeiti pasivažynėti ir taip toliau. Mažoji kartais stengėsi įsiraityti ant kelių būtent tuo metu kai aš maitindavau mažajį, bet tekdavo jai sugalvoti kokį darbelį...
Kartais vaikai prikiša kad mes dabar daugiau visko perkam broliui, bet ir vėl,stengiuosi diplomatiškai paaiškinti ,kad jis labai greitai auga, ir jam tai rubeliu ,tai pampersų, tai kitokio maistelio reikia...Gal ta pati pradžia visuomet būna sunki, kol vaikas įsisavina,kad tai naujas žmogutis šeimoje ir nori tu to ar ne,viskuo visgi teks dalintis ir jį mylėti. Po pavydo bangos ateina meilės banga...
Štai taip pas mus su tuo pavydu.
Tikrai dabar vaikai vienas kitam pavydi mažojo brolio, susipeša kuriam ant kelių laikyti ar maitinti, ar eiti padūkti su juo.
pas mane irgi pavydi dickiai mazosios viens kitam
maniskis lauke labai seses. ir pilva gloste ir snekejo... gime... ligoninej kaip prilipes buvo...atsivezem namo tai pirmas dvi savaites ale pagalbininkas buvo tik gaudavos atvirksciai... poto jau netaip lysdavo, bet prieidavo butent tada kai galima sakyt visai jo nereikdavo ir paprasciausiai trukdydavo...todel prasidejo siokie tokie barniai, nes jis elgesi specialiai kad tik atkreipt demesi...pavydas ane...suprantu todel stengiuos ir su juo ka nors nuveikt, bet jam kuo toliau tuo labiau reik mamos...jau pradejo sneket kad gerai buvo kai nebuvo seses...o dabar vis kartoja kad mes nebemylim jo...ir kas blogiausia atsirado fobijos dvi : ejimas vieno miegot klaikus, nes ale bijo tamsos, nors iki seses niekad nebijojo ir kad blogiausia tai tustinimasis - nebevaiksto,sako kad jam tipo ten skauda ir t.t. ir kiekviena vakara laksto verkia neina sestis, zuja pries visu nosis, man jau tuoj nervai neatlaikys...bet viska apziurejau nieko ten nera, galvojau uzkietejo pradejau duot arbatas laisvinamasias, slyvas ir t.t. viena kart neistvere ir padare i kelnes tai viskas normalu ten pas ji. ar negali but taip kad kaku fobija atsiradusi del jo oziu, kad neva truksta meiles musu??? gal kam teko susidurti su tokiu atveju? jau skaiciau kita tema apie konkreciai sia "kaku" problema, bet pas mus siek tiek kitokia situacija, manau. lauksiu atsakymu 
Mano vyresnėlis nepavydi dėmesio skiriamo sesei, tačiau jaučiu, kad ir pats nori, kad į jį atkreipčiau dėmesį. Sesę myluoja, bučiuoja ir labai laukia, kada paaugs ir galės žaisti kartu su ja, kol kas nelabai jam įdomu. Na bet manau, kad po kokių dviejų mėnesių, kai mažoji paaugs, jiems bus smagu, nors jau ir dabar pasikalba abu, žaidžia 
