Norvegijos Barnevernet

Suprantate, žodis puiku, ai tegu kainuoja čia netinka. Tai yra tokia šeimos tragedija, psicho pasekmės, kurių neatpirks jokie pinigai.
Tai yra žiauru. Norėtumėt tokio eksperimento su savo šeima?

Jei tevai neturi su vaiku kontakto, negeba iteiti i jo pasauli, vadinasi taskas.

Buriam toliau is kavos tirsciu?

Nejaugi. O as manau yra puiku kai zmones turi galimybe kreiptis i teisma ir sulaukti teisingumo, net paveluoto. Jus nesutinkat...

As tiesiog, nevaziuoju gyventi svetur, o gyvenu savo salyje. Toks mano pasirinkimas, kiekvienas moka uz savo pasirinkima. Todel, "norvegisku zveriu" sitatymai mane neitakos.

Įdomu, kokiais požymiais matuojamas kontakto su vaiku gilumas, kokie požymiai liudija, kad neturite rakto į vaiko pasaulį.

Jūs esate manau suaugusi moteris, o priimate kaip už gryną pinigą tokias priežastis

Man asmeniskai yra autoritetas Biblijine istorija apie Saliamona ir dvi moterys, kurios teige kad yra to paties vaiko motinos.

Kad cia labia jau senas straipsnis.Kazi kuo ten baigesi?
Papildyta:

O taip, tiesiog nuostabu 4 MĖNESIUS BŪTI EKSPERIMENTO AUKA ir po (dar gerai, kad 4 mėnesiai) sulaukti teisingumo.

Džiaukitės, kad šiandien Jūs turite, galimybę gyventi čia LT. Aš irgi gyvenu šiandien čia, LT, nes turiu tokią galimybę, gyventi tokioje brangioje šalyje. Deja, kiti tų galimybių neturi. Nu nėra LT tiek daug normaliai apmokamų darbo vietų, o verslininkais būti ne visi gimę.

nesuprantu, o ko cia taip bijoti? Kaip reikia gyventi, kad butu nuolat baisu, jog pas tave kazkas uzeis i namus? Jeigu esi tvarkinga, atsakinga ir nematoni vaiko badu arba nematini ju cipsais su cola, kknkau taip bijoti?


Keistos man oponenciu snekos apie tobuluma. Jeigu namuose negirtaujama, nesivolioja girti draugai, tusti buteliai, yra palaikoma svara ir tvarka, pagaminamas maistas ir nekeliama ranka pries vaikus, tai cia skaitosi tobulas gyvenimas? Man tai atrodo iprastas, savaime suprantamas gyvenimo budas, kuriam iki tobulybes ojjj, kaip toli! Noreciau tuomet psmatyti oponenciu namus, ko jus taip bijote ir ka norite paslepti, kad taip bijoma patikru?


Nereikia nei vaiku grobti, nei inkstu pardavineti, net ir NO. Paprasciausiai gyventitvarkingai, atsakingai, kad nereiketu 10 ryto kazkam uzejus sleptis, raudonuoti ar verkslenti po to per TV. Tuomet nebus problemu nei su BV, nei su seima.

Dabar jau šita visažinė, kad Gražina slėpės, raudonavo kažkam užėjus. Kur čia taip rašė?

taip pasakė viską žinanti BV ir viską žinanti Moonte
amen
ir kaip buvo pasakyta, diskusijos baigtos
ko gero, tikrai

Cia didele citata is vieno psichologinio str.:
Greičiausiai kiekvienas tėvas sutiks, jog emociškai šilti santykiai su tėvais, meilė ir parama vaikui yra labai reikalingi. Tuomet kyla natūralus klausimas, kodėl dalyje šeimų vaikai visgi išgyvena meilės ir paramos stygių? Yra tėvų, kurie turi stiprius, emociškai šiltus santykius su savo vaikais, rodo meilę ir teikia paramą ir tai daro labiau instinktyviai. Tačiau dauguma tėvų šio gebėjimo neišvysto, o atsakymo tinkamiausia ieškoti jų pačių vaikystės patirtyse. Tai galima paaiškinti, remiantis socialiniu išmokimu – vaikystėje tėvams trūko šilto kontakto, tėvų meilės bei supratimo, todėl auklėjant savo vaikus šio gebėjimo stinga. Kadangi daugumos žmonių santykiai su tėvais nebuvo idealūs, vadinasi, prognozė yra liūdna. Tačiau egzistuoja ir gera žinia – šį gebėjimą įmanoma išsiugdyti. Bet kokio gebėjimo lavinimas susideda iš kelių etapų: per mąstymo keitimą ir praktiką. Taigi turėtų būti susiformavusi nuostata, jog reikia nuolatos rodyti savo vaikui, kad yra mylimas. Egzistuoja įvairūs būdai, kaip tai pademonstruoti:  Meilė parodyti per akių kontaktą, švelnius žodžius, fizinius prisilietimus. Pastarieji ypač reikalingi sveikai vaiko raidai. Manoma, jog per mažai rankose laikomų kūdikių smegenys vystosi prasčiau dėl nepakankamos išorinės stimuliacijos. Nors augant fizinių
2 prisilietimų reikšmė mažėja (ypač paauglystės metu, kai vaikai siekia autonomijos), visgi išlieka visą gyvenimą.  Sutelktas dėmesys – tai dar vienas būdas parodyti savo meilę vaikui. Jis, kitaip nei anksčiau minėtieji, iš tėvų reikalauja daugiau pastangų ir pasiaukojimo. Sutelktas dėmesys yra atidus, nepadalintas, kuris leidžia vaikui įsitikinti, kad yra tikrai mylimas, jausti pripažinimą ir besąlygišką pagarbą. Jei vaikas, tarkime, teiraujasi mūsų nuomonės apie savo piešinį, tai dėmesingi tėvai pasakys konkrečiai, kas jiems patiko, ką vaikas atliko geriau, kruopščiau ar tiesiog kitaip nei anksčiau, pats paklaus apie piešimo procesą ar pradinį sumanymą. O jei paprašys, kad vaikas truputį palauktų, tai skirdamas dėmesį tą padarys vėliau. Toks dėmesys – neįkainojama dovana, leidžianti vaikui jaustis pačiu svarbiausiu pasaulyje (Žubauskienė, 2008). Vaiko egzistencijoje turi įsišaknyti nuostata, jog jis tėvams rūpi, yra svarbus, jog prireikus tėvai bus šalia.

Visas str vadinasi "POZITYVAUS VAIKŲ AUKLĖJIMO PRINCIPAI" - i Google isivest,kam idomu,ir ismes skaitytuveje.