Įkraunama...
Įkraunama...

Ugniuko gimimas

Ar jūs žinojote, kad prekybcentriuose galima įsigyti nėštumo testą? Aš ne. Tad vieno eilinio apsipirkimo metu prekių lentynose pamačiusi nustebau. Esu iš tų, kurių ciklai laviruoja nuo 30 iki 60 CD ir niekada negaliu žinot, kada laukt užsukančių „draugių“. O kartais norisi žinot, ar jos užtruko ne šiaip sau. Tad sugalvojau nusipirkti ir įsimesti namie į vaistinėlę.
Grįžus namo net nepastebėjau kaip mažoji įsisuko kraustyti pirkinių krepšį ir greit su dideliu susidomėjimu išpakavo nėštumo testą nežinia ką tikėdamasi rast pakuotėje. Hm, nu kad jau išpakavo, tai gal surealizuot. Negi imsi dabar gerą daiktą ir išmesi lauk net nečiurkštelėjęs ant jo.
Jebitute!.. Taip ir pajutau, kaip kraujospūdis žaibišku greičiu sukilęs trenkė per pakaušį ir neradęs jame išėjimo išsitaškė po visą kūną sukeldamas baisų silpnumą. Taip ir susileidau prieškambary ant grindų.... Vyras tik išsišiepė akimis, burna ir visu kuo pamatęs testuką. O man nevalingai išsiveržė pirma tą akimirką į galvą atėjusi mintis: „...bijau gimdyti...“.
Iš paskos sekė visas minčių kratinys: ...butas parduotas, namuko statybos stringa... aš katik nutraukiau darbo sutartį!...
Žodžiu, palaima dėl nėštumo tikrai neužplūdo su ta žinia. Ne, palaima į sąmonę skverbėsi lėtai, išgindama visas baimes, abejones, neramumus.
Iš pradžių vyras tikino esą jam jokio skirtumo, šeimą papildys dar viena princesė ar sūnaitis: „jei ką, aš turiu Grantą“ pareiškė jis kažkada. Buktai galima būtų sulyginti šunį ir sūnų.
Pati aš tikrai negalėjau nuspręst, ko labiau norėtųsi. Šypsena lipo ant veido mėginant įsivaizduoti vyrą trijų dukrų apsupty. Bet širdis suvirpėjo neapsakomai, kai vieno echoskopo metu gydytoja pasakė, kad neabejotinai laukiam sūnaus: „va kokie pasai“, dar pridūrė sustabdydama vaizdą ekrane ir atspausdindama nuotraukytę kaip nenuginčijamą įrodymą. „Neverta abejoti vaikų teigimu, jie žino geriau nei kas kitas“, dar pridėjo, kad nebuvo nei ko ir echoskopo daryt, kad įsitikint. Jei jau vyresnėlė tvirtina, kad laukiam brolio, tai taip ir yra. O jinai net nesuabejodama kartojo – brolis, pas mamytę pilve yra brolis.
Nėštumas, kaip ir ankstesni, buvo sklandus. Žinoma, neišvengta nėštumo „džiaugsmų“ – nugaros skausmų, rėmens, dažnesnio wc vizitavimo. Bet tai niekis mainais į tą Dievo dovaną.
Būtų buvę galima taip ir džiaugtis nėštumu iki paskutinės akimirkos. Džiaugtis ir atsidžiaugti ta palaiminga būsena. Tik vat kad, kaip aš sakau, gimdyt pradėjau dar likus ko gero visam mėnsiui iki numatytos termino dienos. Užeina sąrėmiukai, pasmagina mane kelias valandas ir dingsta. Gydytoja nuramino, kad tai visai normalu „trečiakartei“. Na, normalu tai normalu. Tik va su tokiu normalumu, kol ateis tikrasis gimdymas, man jau nieko nebsinorės turbūt. Būsiu pavargusi ir fiziškai, ir psichologiškai.

Taip ir laukiam, kasdien vis žiūrėdami, ar čia jau kas bus ar ne. Nes kasdien sąrėmiai vis dažnesni ir vienas Dievas težino, kada tas veiksmas taps tikru įvykiu. O tėvelis vis skuba baigt mūsų namučius. Norisi pasidaryt kuo daugiau. Riedu ir aš su juo į statybinių medžiagų parduotuves – renkamės grindis, sienų dažus ir kt., o aš kartkartėm vis „iškvėpuoju“. Geras vaizdas iš šono turėjo būt...
Karts nejučiom susimastydavau – nu kaip pavydu kitom mamytėm – nubėgo vandenai, griebi tašę ir leki. O čia nežinia.... pasarėmiauji, praeina, kitą dieną vėl užeina. Taip masčiau ne vieną vakarą. Ne vieną rytą. Ne vieną dieną. Gerai, kad naktys būdavo ramios. Neskaitant dažnų vizitacijų į wc. Karts net nesuprasdavau ar nuo paskutinio vizito spėjau bent įmigt?.. Vieną naktį net ir vyras atsiduso – nu kad tu šiąnakt neužmiegi... ar gerai jauties? Ir sulig tais žodžiais pajuntu kaip mano kūną suima skausmas. Nu velnias, tai jau ir naktį ramybės nebebus. Jau, rods, snūsiu – ir vėl suima. Neužilgo ir vėl. Kol susivokiu užmest akį į telefoną. Kas 5 minutes... Kas 5 minutes?! Man gydytoja sakė ligoninėn važiuot kai kas 7 suks... vienaip ar kitaip trečiakartė ir visko gali būt. Nu bet kas žino ar nepraeis tuoj vėl, kaip jau daug kartų buvo. Visgi nusprendžiam keltis, pasikurt krosnį (kad vanduo pašiltų), lipsiu pagulėt vonion ir matysim tikri sąrėmiai ar ne. Už lango žiema, beveik trečia valanda nakties. Vyras stiklinėm akim, miegantis stačiom, kaip sakant, budi šalia ir nepasiduoda nuvaromas lovon. O aš save ir jį bandau įtikint, kad niekur dar nevažiuosim. Pamatysi, tuoj praeis. Bet valanda, kita, trečia – nei praeina, nei dažnėja. Kylam. Vaikai su dėde, tylūs miegantys namai lieka. Išėjus laukan gretimo namo lange pamatom šviesą – švenčia dar nuo vakaro kažkas Užgavėnes. Vyras dar pajuokauja: kam šventės, o kam gimdyt... Kažkodėl man tai labai juokingai nuskamba.
Sąrėmiai tokie lengvi, kad net jaučiu kaip mane nori nugalėti miegas. Iš galvos negaruoja mintis, kad be reikalo važiuojam. Juoba, kad pakeliui sąrėmiai ima retėti.
Maždaug 6:30 val. Miestas. Gimdymo namai. Priimamasis. Maloni darbuotoja. Sexy marškinukai. Gimdykla. Čia nejučiom oda pašiurpsta. Apžiūra – 4 cm. Ooo, visai neblogai. Neskaitant, kad sąrėmiai nei stiprėja, nei dažnėja. Aš greit ausinukus ant ausų, pasileidžiu per telefoną „Today‘s Top Hits“ ir imu sukti ratus po gimdyklą raportuodama vyrui: „...pareina....išeina.....pareina...“. Vyras įsitaisęs minkštame odiniame krėsle snausdamas dirba savo darbą – telefono programa fiksuoja sąrėmius. Akušerė užėjusi atneša man kamuolį. Nesu mėginusi ant jo sąrėmiaut. Kažkodėl įsivaizdavau, kad turėtų būti skausminga.... ten.... Nu bet ni velnio – smagu, patogu – muziką dar garsiau, karts ir rankas pakilnodama į viršų „gimdau“. Jei ne pilvas ir išskirtinė apranga, galima pamanyt, kad aš sporto treniruotėje. Vaizdas patinka ir užsukančiai akušerei – apdovanoja mane plačia šypsena kaskart įėjusi. Ir man smagu. Įsijaučiu į „Today‘s Top Hits“, kad ir užsimirštu. Vienu metu žiū vyras man kažką šneka. Nusiimu ausinuką pasidomėt ką, o jis man – nešauk, girdžiu tave puikiai!..
Strakalioju, laikas lekia. Kad ir kaip smagiai, bet vis pagalvoju, kad galėtų mane apžiūrėt. Maža ką, jei pas mane nieks nevyksta, kad ir kokie lengvi tie sąrėmiai, pavargsiu aš nuo jų. Tad kol dar laikas, noriu spėt pasinaudot epidūro lengvatom. Apie 9 valandą užsukusi akušerė visgi nusprendžia, kad laikas įvertint kaip ten mano reikalai. Pagaliau.... Lipu į lovą. Atveriu savo vartus ir išgirstu, o dzievulėliau, negali būt! Visi 9 cm! Sustingstu ir laukiu kada akušerė pasakys – juokauju... tie patys 4 cm. O kodėl gi ne? Aš mėgstu jumorą. Gal ir jinai mėgsta? Aišku, čia gal būtų nelaiku ir nevietoj. Visgi ne, nejuokavo. Dar pasitikslino ar nejaučiu spaudimo. Baaaaikit, kokio spaudimo... Nu ką gi, tuoj nuleisim vandenukus, pajausit greit spaudimą ir galėsim stumt. Aš visa dar „nuostaboj“, negaliu susivokt kas vyksta. Kaip tai stumt? Aš dar normaliai nepasarėmiavau. Net nepavargau. Man padoriai net neskauda. Čia kažkas ne taip. Ar taip būna? Bet greit pajaučiu šiltą čiurlenimą tarp kojų. Atsiranda šalia ir gydytoja. Ir aš suvokiu, kad nugis rimtai „jau vyksta“. Pagavusi smarkiai suspaudžiu vyro ranką, lyg norėdama pasakyti „teti, jau.... jau vyksta“, bet tuo pačiu lyg norėdama iš jo pasisemti stiprumo. Jau čia man ir kojas kelia. Kur? Aš nieko nenoriu. Aš dar negimdau... „Stumk!” -“ … nenoriu!” ...vis dar visa nesusipratusi. Nu tikrai nenoriu... Nu bet jei jau liepia, pabandom.... Stuuuumiam. Ir jaučiu, kaip mano kūnas dalinasi. Viešpatėli! Skausme skausmeli. Plyštu. Ne pusiau, o į belekiek dalių. Skausmas iš manes išsiveržia aimama. Net ne aimana – klyksmu. Bet greit mano balsą pakeičia nedrasus sūnaus balsas. Dieve, koks jis gražutis! Skaisčiai rausvas.Visas švarutis, dailutis, mano manekenas. Iššovęs. Atskubėjęs pirmas mane pasveikinti su gimtadieniu.
9:23 gaunu jį ant krūtinės ir vis dar negaliu suprast, kad jau post factum. Labas, mažuti! Man viskas taip greita, netikėta, kad, rods, ir susijaudinti nespėju. Užmerkiu akis, kad pristabdyt per greit skriejantį vaizdą, stipriai stipriai apkabinu sūnų, mintyse padėkoju Dievui už dar vieną stabuklą, lūpomis prisiglaudžiu prie savo gniutulėlio, įkvepiu jo kvapo ir grįžtu į realybę. Atsimerkiu ir pažvelgiu į vyrą. Jis šypsosi akimis, burna ir visu kuo. Kaip tą akimirką, kai pamatė teigiamą nėštumo testuką, tik daug kartų labiau. Ir vėl, jau trečiakart pajuntu begalinį norą sustabdyti laiką, kad geriau įsiklausyti į tą akimirką, geriau ją išjausti ir ilgesniam laikui išsisaugoti savyje.
Atsakyti
puiki istorija smile.gif gimdymas vertas 100 balų 4u.gif gražių akimirkų Jums
Atsakyti

Super :)

  Sėkmės!

Atsakyti