Depresija

[quote=bučkis,2015 03 25, 08:57]

mane tokie pasvarstymai glumina. argi galima sužinoti kas geriau? ar galima tai aplamai lyginti, ypač kai kalbama apie kitą - nu iš kur kas gali žinoti kas man asmeniškai geriau?. galų gale man atrodo kad aplinkiniai bando nuo to atklabėti ne dėl tą linkusio daryti o dėl saves - kad nesijausti kaltiem, neprissiimti atsakomybės, kad kaip čia dabar taip, bus nefaina, liūdna, negerai, nes AŠ netekčiau gero draugo - dėl to, kokius jausmus tas veiksmas sukels aplinkiniams ir to nori išvengti...

Na matot,siuo atveju as to zmogaus nepazistu,tai viena vertus man asmeniskai nei silta nei salta ar jis gyvens ar mirs,bet kaip paprastam zmogui pvz man noretusi tokiam zmogui padet(jei galeciau),juk liudna,kai pasaulis netenka savo "vaiko"...(juolab,kai yra seima,vaikai)

Papildyta:


Gal jau cia ne sio skyriaus tema,bet is kur jus zinot,kad jums mirus atsidursit ten,kur nebus problemu? Gal kaip tik ten jos jus labiau kankins? Cia aisku,galima gincytis ilgai ir nuobodziai,nes niekas is ten negrizo is papasakot negali kas kaip... kitavertus,su tokiu malonumu galima pradet narkotikus vartot-problemos dings ir tada turesit vienitele problema-kur gaut pinigu naujai dozei.

Sveikos,nežinau kas yra,kažkoks sumišimas,išgeriau ryte relaniumo.
O veliau prasidejo tokia dizorientacija,aplinkos nesuvokimas,netikroviskumas,kuno siplnumas,tarsi galva atskirai gyventu..ir tai praeina tai vėl kartojasi,toks jausmas,kad kunas istirpsta ir ,kad miršti..relanium esu ne viena dežutę išgerusi..taigi ar čia man manija kokia isivele ar psihoze ar šizo?Ar tiesiog pašalinis poveikis.. nes aš kaip kosmose,artimieji nesupranta,sako neprisigalvok. apsiblioviau nuo to nesupratimo.

Gaila, kad išmeti. Aš vakar vieną taip gražiai nuspalvinau:



Bet žiūrėk, vyras tave supranta, tai ne viskas taip blogai gal? Nors suprantu tave, viskas tik iliuzijos ir nieko tikro nėra, čia irgi tam tikra filosofija, bet gal yra nors krislelis minties, kad ta iliuzija gali ir padėti, kad viskas atrodytų geriau? O juk to žmogui ir tereikia, jis primityvi būtybė, taip žiūrint, jam svarbu, kad atrodo gerai, jaučiasi gerai, ir to užtenka. Nežinau, ar suprantamai parašiau.

Ir pastebėjau, kad čia yra populiarus toks pasakymas "tau nėra taip blogai", atsiprašau, kad ir pati jį panaudoju. Bet tai nėra ir neturi būti kažkokia siekiamybė, manau kiekviena čia nori, kad jai būtų tik geriau..


aš irgi dar turiu viltį, kad vieną dieną viskas bus geriau, šviesiau, kad nebedepresuosiu, kad kažkas pasikeis.. Užsižiebia kartais horizonte šviesa ir aš paskui ją iškart nueinu, o tada paaiškėja, kad ten tik jonvabalis Bet tikrai sunku atrasti jėgų stengtis, vien stengtis būti optimistiškesnei, tam labai daug ryžto reikia.



Vakar pirmą kartą per vaistų gėrimo laikotarpį apsilankiau pas psichologę. Esu pas ją lankiusis anksčiau ir tikrai jaučiau, kad padeda, išeidavau pakylėta, bet šįkart matyt man pačiai buvo per sunku, nesugebėjau suformuluoti 'problemos', apsiblioviau, nors vaistai mane nuraminę ir jau kuris laikas nebeašaroju. Labai negera buvo vėl įsijautrinti, pakrapštyti praeities nuoskaudas, nors ir visai nedaug... Nežinau, ko tikėjausi pas ją eidama. Juk žinau, kad pačiai reikia norėti dirbti su savimi, niekas už tave to nepadarys.. O aš jaučiuosi apkiautus ir tinginė, kitaip nepavadinsi. Galiu čia sakyti, kad man negera ir panašiai, bet negaliu pateisinti, kad negaliu padėti sau. Atrodo, man patogu to nedaryti. Pripratau vaidinti daržovę ir plaukti pasroviui. Nepajudinu užpakalio, kad sau padėčiau. Laukiu kažkokių pokyčių iš šalies, palankių aplinkybių. O gyvenimas plaukia pro šalį..

neįsivaizduoju išėjimo pakylėtai.....tada kažką pati psichologė turi pasakyti tokio maždaug "jėėėė tu galiiii, tavo neišsenkančios galimybės ir sugebėjimai, patikėėėėk savimiii"....nes kapstaisi po mėšlą.....aš visada bliaudavau. visada. paskui ėmiau gerti dar valerijono. bet ne dėl to, kad man labai skaudu būtų, ar kas baisaus gyvenime būtų nutikę. ar negalėčiau šnekėti, tiesiog labai susijaudindavau, saves gailėdavau. o ir psichologė iš tų ašarų savo išvadas darydavo, o aš galiu pabliauti ir vaikui eilėraštį sakant

net susijuokiau iš tikrųjų man gėda buvo prieš psichologę, kad aš tokia vėpla ir bliaunu ir tokia kvaila, kad taip kvailai elgiuosi gyvenime, nes neeegaaaliuuu kitaip čia jau mano problema, kad stengiuosi įtikti ir patikti žmonėms, net jeigu tas žmogus psichologas

Aš tai fraktaliukus piešiu karts nuo karto albuma esu pripaisius per pusmeti neseniai vel buvau darbuką padarius
Patarkit kuri ar bendravymas vs psihines bedos padės išsikapsyti iš visokiu depresijų,nerimų ir panikos atakų? Nes didžiaja dalį praleidžiu su vaiku,su draugais susitinku karta į 1 1.5 keliom valandom,o taip visa laika viena,neskaitant kokiu kaimynu pabendravinimu ar pasikalbejimu su giminėm,kelias min.. tai va..pradėjau galvoti,gal man visos ligos nuo to galvojimo,nuo vienišumo..

aš tokia pati, man nėr baisiau susimaut, pasirodyt kvailai. o kadangi susimovus jaučiuosi pati pries save tai išvis baisu nes esu pati sau didžiausias priekaištas, kritikas ir pan - viena dalis kritikuoja kita bliauna


vienos lenda iš urvelių į šviesą kitos kaip tik ieško tų urvelių ir duris paskui užsitrenkia kai blogai. bet tai jei pati sau jau įsivardini vienatvę, vieniškumą....nu tai gal padės.

Tu daug bendrauji palyginus , tikrai.
Man buvo kai bendraudavau tik su vaikais, kurie tada buvo pradinukai, ir tik dvesimo / zviegimo forma. Bet negalejau tiesiog but tarp zmoniu.

Tūrėjo būti karta į mėnesi i pusantro

o išejo karta į diena pusantros?

Ai žinai, čia diskutuot galima esant normalioj būsenoj. Kai gali iš šono žiūrėt, teoriškai, ir pan. Tuo metu, kai tau kapec, veikia visai kitos jėgos, ne koks nors sveikas protas. Ir kiekvienam skirtingai gali suveikt, nes jau ten tik maskatuojiesi ir griebiesi bet ko, kas tuo metu pavargusioj psichikoj susišviečia. Ar imi kalbėt kam nors ir apie tai, apie ką niekad nekalbėdavai, ar eini kur niekad šiaip nebūtum nuėjęs, ar narkotikus vartoji. Nes veikia turbūt instinktas išgyvent, ir jis skirtingai gali suveikt. Ir nė vieno negali smerkt, ką pasirenka jis. Galiausiai, visai nieko nedaryt, kartais irgi variantas. Nes gali praeit tiesiog va taip, sėdint ir palaukiant.
Papildyta:


Prajuokinot merginos Bet jo, suprantu. Aš dabar į terapij turbūt ir nenueičiau, nes panašiai jausčiausi, norėčiau įtikt. Todėl turbūt tokia terapija būtų nieko gero. Bet va kai buvo būsena tokia, kad nuėjus žliumbiau, pezėjau tokias pievas, tiek ant savęs variau, nu tokia vėpla sau buvau bet man buvo dzin, tada turbūt ir naudingiausia ten eit.

Pamaniau, savaitę

Bet kartą į mėnesį tai nemažai.

Manyčiau bendravimas turėtų padėt, dar jeigu sėkingas, t.y. nekelia tau papildomos įtakos, tada tikrai taip. Ypač, jeigu tau panikos priepuoliai, bet koks kalbėjimasis su kitais, dėmesio atitraukimas nuo savęs, labai padeda. Nes panika būtent dėl to ir kyla, dėl koncentracijos į save ir savo organizmą.
Beje, aš panikuodama, gėriau truputį raminančių, bet man nuo to tik blogėjo, tam momentui nuramindavom, o paskui panikos dar stipresnės užeidavo. Tai žiūrėk atsargiai su tuo relaniumu.