Įkraunama...
Įkraunama...

Depresija

QUOTE(kliomba @ 2015 03 25, 15:31)
Manyčiau bendravimas turėtų padėt, dar jeigu sėkingas, t.y. nekelia tau papildomos įtakos, tada tikrai taip. Ypač, jeigu tau panikos priepuoliai, bet koks kalbėjimasis su kitais, dėmesio atitraukimas nuo savęs, labai padeda. Nes panika būtent dėl to ir kyla, dėl koncentracijos į save ir savo organizmą.
Beje, aš panikuodama, gėriau truputį raminančių, bet man nuo to tik blogėjo, tam momentui nuramindavom, o paskui panikos dar stipresnės užeidavo. Tai žiūrėk atsargiai su tuo relaniumu.

Čia tu teisi smile.gif man pa užeina lauke pvz užeinu iškart i parduotuve,dar su pardavėjom pakalbu,kažko paklausiu (na daug pažystamų toje srytije tūriu) na ir praeina pa,vel einu vel užeina po valandos,vel kur užsuku pamatau koki daikta įskoncentruoju į ji ir visi kuniški simptomai ir t.t praeina... unsure.gif
Taip,man patinka,kai bendravimas teikia malonumą,o ne diskomforta,tada pabegu jei diskomfortas,arba laukiu laukiu,o paskui pradeda širdis plakti,mintis paniotis ir panikos priepuolis ištinka nuo perkrovos...
Deraramos gražiai čia kur su pieštukais smile.gif mandala,aš tai prisipirkus tų pieštuku fraktalamams,tai tik vienas pakelis man maloniai piešiai ir spalvos ryškios biggrin.gif man būna,kad diesiok makalioju lape,bet ka..ir tas manę labiau iškrauna,nej kažkokio konkretaus dalyko piešimas.
Perskaičiau šiandien apie žūvų tauku daroma žala..nu išvada nebeskaitysiu daugiau viskos biggrin.gif ,nes to egalima,ano ... gyvuojam,oru,nes vanduo užterštas ir išvis laikas i mėnuli lotuliukas.gif
Atsakyti
QUOTE(bučkis @ 2015 03 25, 11:12)
vat aš irgi nuoširdžiai nesuprantu kodėl sako kad tai ne sprendimo būdas ir taip problemos neišspręsi. a tai kaip? jos lieka pleventi ore tada neišspręstos ir ant kitų žmonių nusėda ar kaip.  unsure.gif



ne ore plevena, o visam gyvenimui nusėda į artimiausių sąmonę......

deja, dažnai besitraukiantis galvoja tik apie savo kančią, yra visas savyje, ego....

bet vis tiek suprantu pasitraukusiuosius.
Papildyta:
QUOTE(Septynstygė @ 2015 03 25, 18:32)
ne ore plevena, o visam gyvenimui nusėda į artimiausių sąmonę......

deja, dažnai besitraukiantis galvoja tik apie savo kančią, yra visas savyje, ego....

bet vis tiek suprantu pasitraukusiuosius. ypač tuos, kurie neturi artimųjų. neseniai nusižudė trylikametis berniukas, našlatis, augo globos namuose, griežtai ten elgėsi su juo, nes buvo probematiškas, prie jo akių nuskendo jo mama. Labai gaila verysad.gif

Atsakyti
QUOTE(Septynstygė @ 2015 03 25, 19:47)
ne ore plevena, o visam gyvenimui nusėda į artimiausių sąmonę......

deja, dažnai besitraukiantis galvoja tik apie savo kančią, yra visas savyje, ego....

bet vis tiek suprantu pasitraukusiuosius.
Papildyta:

Kiekvienas galvoja apie save.....
Bet paradoksas tame kad kai skundziasi nemato nenori matyti kai oseina rai sako kodeel galejo ir lovoj gulet nieko nedaryt bile tik gyvas a kai gyvas tai reikalauja jau nesamonem neuzsiiminet ir neisidirbinet.
Atsakyti
QUOTE(bučkis @ 2015 03 25, 19:05)
Kiekvienas galvoja apie save.....
Bet paradoksas tame kad kai skundziasi nemato nenori matyti kai oseina rai sako kodeel galejo ir lovoj gulet nieko nedaryt bile tik gyvas a kai gyvas tai reikalauja jau nesamonem neuzsiiminet ir neisidirbinet.



Na, bet kai turime vaikus neužaugintus, žiauru taip pasielgti jų atžvilgiu.....ir šiaip, mano skaudi patirtis sako ką kita......pati sudegiau, susirgau, bandžiau padėt milinoną kartų, daugybę metų ir t.t., bet...deja.

užat savo vaikams to nelinkėčiau niekad. nei kito.geriau jau numirti nuo nerimo išsikankinus nei....bet kartais juk galima pasvajot ar mintimis išeit. nusižudyt - dar dar, bet jei dar kitus nuolat engti, terorizuoti, tai.......bet....sveikas žmogus taip nedaro. užat sielos ligoniams atleidžiama savižydybė net krikščionybės.....bet, deja, artimiems nuo to ne lengviau.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Septynstygė: 25 kovo 2015 - 19:14
Be abejo. Man klaiku pagalvoti kaip butu reikeje augti be mamos ir savo vaikams taip pat nelinkeciau. Ar gali kas nors aplamai to linket? Bet tai va ir gaunasi viska darai blogai nesi blogai esi blogai kad esi tokia kokia esi.
Atsakyti

aš irgi dar turiu viltį, kad vieną dieną viskas bus geriau, šviesiau, kad nebedepresuosiu, kad kažkas pasikeis.. Užsižiebia kartais horizonte šviesa ir aš paskui ją iškart nueinu, o tada paaiškėja, kad ten tik jonvabalis doh.gif Bet tikrai sunku atrasti jėgų stengtis, vien stengtis būti optimistiškesnei, tam labai daug ryžto reikia.

Na vienas jonvabalis juk nera labai blogai,paskui ziurek ir buri surasi...oi tada svies...smile.gif

P.S.o cia pas koki psichologa? Privaciai?
Papildyta:
QUOTE(Mylinti_mamyte @ 2015 03 25, 14:31)
Aš tai fraktaliukus piešiu karts nuo karto  biggrin.gif albuma esu pripaisius per pusmeti biggrin.gif neseniai vel buvau darbuką padarius smile.gif
Patarkit kuri ar bendravymas vs psihines bedos padės išsikapsyti iš visokiu depresijų,nerimų ir panikos atakų? Nes didžiaja dalį praleidžiu su vaiku,su draugais susitinku karta į 1 1.5 keliom  valandom,o taip visa laika viena,neskaitant kokiu kaimynu pabendravinimu ar pasikalbejimu su giminėm,kelias min.. tai va..pradėjau galvoti,gal man visos ligos nuo to galvojimo,nuo vienišumo.. unsure.gif


Nenoriu but kategoriska,bet as manau,kad tikrai kuo labiau analizuoji ir galvoji tuo labiau parinies...kad savy nesikapstyt man padeda bendravimas. aisku,nebendrauju tiek,kiek noreciau,bet butent bendraudam ajauciuosi geriau ir ne tokia vienisa...
Ir dar galvoju,pvz paziurekit i kokius na nevisai asocialius zmones,bet pvz i nebaigusius mokyklos,kuriuos domina tik kita lytis...jie galvoja primityviau uz tuos,jautrios sielos flosofotuojus,kurie turi daugiau sansu susirgt sielos liga butent del savo kapstymosi savyje i rpan.
Atsakyti
QUOTE(deraramos @ 2015 03 25, 12:40)
Gaila, kad išmeti. Aš vakar vieną taip gražiai nuspalvinau:

user posted image



labai harmoniga ir gražu, kai kurie psichologai sakytų, kad norint pasiekti sielos harmonijos reikia tokius piešti. Bet gal pačiai ornamentą sugalvoti? unsure.gif Vieną psichologą skaičiau, tai , kai jam kažkas nesisekdavo, tai ir piešiniai būdavo ne tokie harmoningi. unsure.gif
Nelabai tame nusimanau, nes man piešti ir net spalvinti nelabai patinka.
Nu bet šitas piešinys, spalvos - tai labai gražios, net toks reljefinis, iškylantis atrodo.
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Liepa.S: 25 kovo 2015 - 21:16
QUOTE(besidomintias @ 2015 03 25, 21:01)
paziurekit i kokius na nevisai asocialius zmones,bet pvz i nebaigusius mokyklos,kuriuos domina tik kita lytis...jie galvoja primityviau uz tuos,jautrios sielos flosofotuojus,kurie turi daugiau sansu susirgt sielos liga butent del savo kapstymosi savyje i rpan.

Liūdna, bet taip. Daugely sričių jaučiu intelekto trūkumą savy, bet net ir manojo pakako kažkada išsilavinimą įgyti (nors kas jo šiais laikais neturi). Ir su savo sutrikusiu intelektu sugebu prisimąstyti dalykų, kokių viešuosius darbus dirbantis išgeriantis pilietis nei į galvą neimtų, nei jam išvis ateitų. O jei ateitų - tai nusikeiktų, pašluotų kiemą ir vakare išgertų, nepriklausomai nuo to, šovė jam ten kokia antiišganinga mintis ar ne.
Nenorėjau pasakyti, kad tokius darbus dirbantys žmonės visi tokie. Bet didesnė tikimybė. O apie tokį darbą aš net pasvajoju, nors žinau, kai nei eisiu to dirbt, nei ką. Ir vėl kvailas mąstymas. Ribotumas - "to tai nedarysiu, ach", "kaip aš čia inžinierė šaligatvius šluosiu". Aišku, jiems, turbūt, išvis mažai moka. Bet, kad ir kokiam mėnesiui... mastau.gif Gal smagi patirtis būtų. Pasivargtų fiziškai ir mažiau sau gyvenimą mintimis sunkinčiau. Ot tai. Sugalvojau berašydama. Kai nebetversiu šitame darbe, priminkit šitą mano postą.
Deraramos, ko tu ten kvailai jautiesi, nesupratau. Neturint pareigų, ko gero, daugeliui žmonių taip dienos eina. Aš irgi nesugebėjau į nieką įsitraukt. Nors mano ta depresucha tokia, kad ne iki įsitraukimo. O nenori bandyt pati nupiešt ką nors abstraktaus? Čia ir Septinstygei tiktų. Ir vaikus gal įtrauktų, kad mažiau ramybę drumstų. Kai nebūsiu visai kosmose, reikės ir man. Ačiū, kad priminėt. Seniau peckiodavau vaškinėm kreidelėm tokius abstrakčius piešinukus.
Ir dar, Deraramos, aš irgi nieko neveikiu, išskyrus darbą. Bet kaip ir kalbėjom, tas tiesa - pradėjau dirbt - normalesnis režimas, nors miegu blogai, bet man dar šokas nepraėjo - nėr sąžinės graužaties, kad nieko neveikiu. Kartais net šmėsteli mintis, kad gal ir naudos darbe duodu. Tik jie per anksti manim pasitikėt pradėjo. Šiandien atnešė vizitines su mano vardu. Galvoju, Dieve, vargšai žmonės, nežinot su kuo jūs susidėjot. verysad.gif Dar gi nei mėnesio nėr, kai dirbu. Gėda, kai žinau, kad nusivils. verysad.gif
O šiaip šiandien kelioms min mane buvo aplankęs nušvitimas. Taip pagalvojau: ko nuolat dvesiu, juokingos priežastys, kartais net užmirštu jas, bet tas baisus jausmas nedingsta. Bet užtemimas, deja, greit grįžo į galvą ir viskas vėl tapo sudėtinga. Man viskas visad sunkiai ateidavo, reikdavo ragais nagais kabintis, ką normalūs žmonės visai be pastangų gauna. Bet dabar jau taip slidu, kad ir užsikabinti nėr kur, ir aš nebeturiu jėgų siekt kokių tikslų. Ir jų nebeliko.
Papildyta:
Dėl mamos vaikams tikrai žiauru. Bet, tikiu, kad kaip aš visiško užtemimo akimirkom negalvoju apie mamą, taip žmonės negalvoja ir apie vaikus, arba dar dažnai atrodo, kad kaip tik visiems bus tik geriau - aš tik pridarau problemų. Mano atveju tas tiesa. Nieko niema, aš naudingo neduodu. Tik vaitoju mintyse, o kartais ir garsiai. Būna, prasitariu mamai, kad neramu. Ji net nenori girdėt, toks jausmas, kad bijo, klausia kada pas gydytoją.
Bet dėl vaikų, puikiai pamenu, kaip buvau gal 10-ties, mama lyg buvo nepatenkinta dėl tėčio išgėrinėjimų, ar jai gal koks klimaksas užėjęs buvo (nžn., ar gali būt kokių 43m), bet buvo kurį laiką pikta ant visų, kas jai nebūdinga. Aš kažko paklausiau, o ji man ir sako: "va, išgersiu acto ir viskas". Aš nžn., ar nuo acto žmogus gali numirti, bet ji tą turėjo omeny. Man pasidarė nesveikai baisu. Ilgai tai prisiminiau ir bijojau.
Papildyta:
Niekas, turbūt, tokių paklodžių neskaitys, bet, tarkim, kad čia buvo man terapija. biggrin.gif
Atsakyti
QUOTE(Night13 @ 2015 03 26, 00:20)
Liūdna, bet taip. Daugely sričių jaučiu intelekto trūkumą savy, bet net ir manojo pakako kažkada išsilavinimą įgyti (nors kas jo šiais laikais neturi). Ir su savo sutrikusiu intelektu sugebu prisimąstyti dalykų, kokių viešuosius darbus dirbantis išgeriantis pilietis nei į galvą neimtų, nei jam išvis ateitų. O jei ateitų - tai nusikeiktų, pašluotų kiemą ir vakare išgertų, nepriklausomai nuo to, šovė jam ten kokia antiišganinga mintis ar ne.
Nenorėjau pasakyti, kad tokius darbus dirbantys žmonės visi tokie. Bet didesnė tikimybė. O apie tokį darbą aš net pasvajoju, nors žinau, kai nei eisiu to dirbt, nei ką. Ir vėl kvailas mąstymas. Ribotumas - "to tai nedarysiu, ach", "kaip aš čia inžinierė šaligatvius šluosiu". Aišku, jiems, turbūt, išvis mažai moka. Bet, kad ir kokiam mėnesiui...  mastau.gif Gal smagi patirtis būtų. Pasivargtų fiziškai ir mažiau sau gyvenimą mintimis sunkinčiau. Ot tai. Sugalvojau berašydama. Kai nebetversiu šitame darbe, priminkit šitą mano postą.
Deraramos, ko tu ten kvailai jautiesi, nesupratau. Neturint pareigų, ko gero, daugeliui žmonių taip dienos eina. Aš irgi nesugebėjau į nieką įsitraukt. Nors mano ta depresucha tokia, kad ne iki įsitraukimo. O nenori bandyt pati nupiešt ką nors abstraktaus? Čia ir Septinstygei tiktų. Ir vaikus gal įtrauktų, kad mažiau ramybę drumstų. Kai nebūsiu visai kosmose, reikės ir man. Ačiū, kad priminėt. Seniau peckiodavau vaškinėm kreidelėm tokius abstrakčius piešinukus.
Ir dar, Deraramos, aš irgi nieko neveikiu, išskyrus darbą. Bet kaip ir kalbėjom, tas tiesa - pradėjau dirbt - normalesnis režimas, nors miegu blogai, bet man dar šokas nepraėjo - nėr sąžinės graužaties, kad nieko neveikiu. Kartais net šmėsteli mintis, kad gal ir naudos darbe duodu. Tik jie per anksti manim pasitikėt pradėjo. Šiandien atnešė vizitines su mano vardu. Galvoju, Dieve, vargšai žmonės, nežinot su kuo jūs susidėjot.  verysad.gif Dar gi nei mėnesio nėr, kai dirbu. Gėda, kai žinau, kad nusivils.  verysad.gif
O šiaip šiandien kelioms min mane buvo aplankęs nušvitimas. Taip pagalvojau: ko nuolat dvesiu, juokingos priežastys, kartais net užmirštu jas, bet tas baisus jausmas nedingsta. Bet užtemimas, deja, greit grįžo į galvą ir viskas vėl tapo sudėtinga. Man viskas visad sunkiai ateidavo, reikdavo ragais nagais kabintis, ką normalūs žmonės visai be pastangų gauna. Bet dabar jau taip slidu, kad ir užsikabinti nėr kur, ir aš nebeturiu jėgų siekt kokių tikslų. Ir jų nebeliko.
Papildyta:
Dėl mamos vaikams tikrai žiauru. Bet, tikiu, kad kaip aš visiško užtemimo akimirkom negalvoju apie mamą, taip žmonės negalvoja ir apie vaikus, arba dar dažnai atrodo, kad kaip tik visiems bus tik geriau - aš tik pridarau problemų. Mano atveju tas tiesa. Nieko niema, aš naudingo neduodu. Tik vaitoju mintyse, o kartais ir garsiai. Būna, prasitariu mamai, kad neramu. Ji net nenori girdėt, toks jausmas, kad bijo, klausia kada pas gydytoją.
Bet dėl vaikų, puikiai pamenu, kaip buvau gal 10-ties, mama lyg buvo nepatenkinta dėl tėčio išgėrinėjimų, ar jai gal koks klimaksas užėjęs buvo (nžn., ar gali būt kokių 43m), bet buvo kurį laiką pikta ant visų, kas jai nebūdinga. Aš kažko paklausiau, o ji man ir sako: "va, išgersiu acto ir viskas". Aš nžn., ar nuo acto žmogus gali numirti, bet ji tą turėjo omeny. Man pasidarė nesveikai baisu. Ilgai tai prisiminiau ir bijojau.
Papildyta:
Niekas, turbūt, tokių paklodžių neskaitys, bet, tarkim, kad čia buvo man terapija.  biggrin.gif


Skaitys,skaitys..smile.gif ir beskaitant man kio toks klausimas ar pamastymas...-o jums netarodo,kad save nurasot anksciu laiko? Imkim kad ir darba. Nezinau,kur dirbat,bet isivaizduoju,kad darbas ofisinis,atsakingas ir pan. O kaip jus ten tada patekot? Per pazintis? Nes zinant ,kokia situacija ir konkurencija yra darbo rinkoj,tai manyciau ne jus viena pretendavot i ta vieta,kuria dabar uzimat. Tai jei pasirinko butent jus,gal buvo uz ka? Juk vyko pokalbiai del darbo,juk turetu pamatyt zmones,kad zmogus apatiskas ar pan.netinkantis siam darbui,bet ne,matyt jus sugebejot pateikt save taip,kad patikot,tikot. Ar tai neirodo,kad esate sio to verta? Ar tai jau per menkas rodiklis? O dabar jus sakot,kad va veltui jumis pasitikejo...toks jausmas,kad jusu tikslas irodyt kokia esat...menka(nesupykit,nelaikau jusu tokia,bet nzn koki zodi pavartot),o ne kokia sauni. Juk atsikeliat ryte,susisukuojat,apsirengiat,pasigrazinat-juk tai faina,tai puiku. Gal neverta nuleist ranku anksciau laiko ir paciam saves varyt i kampa...
Atsakyti
QUOTE(besidomintias @ 2015 03 26, 00:49)
Skaitys,skaitys..smile.gif ir beskaitant man kio toks klausimas ar pamastymas...-o jums netarodo,kad save nurasot anksciu laiko?

Neatrodo. Suprantu, ką norėjai pasakyt. Gali į mane kreiptis tu, nemanau, kad įsižeisi, kad ir aš taip kreipiuosi. Pradėsiu nuo to, kad aš nei nusiprausti dorai nesugebu, o gražinimas baigiasi tuo, kad bent daugmaž atrodyčiau padoriai, t.y., švariai ir neskylėtai. Taip, kas rytą verčiu save užsipudruot veidą, nes spalva dažnai būna ne kokia. Nežinau kodėl, bet kai labai neramu, imu mėlynuoti tikra ta žodžio prasme, t.y., skruostai ir lūpos. Taip pat prisiverčiu save brūkštelti juodu pieštuku virš blakstienų. Šukuotis šiaip taip irgi. Viskas. Man sunkiausia ir būna ryte. O dėl darbo, išryškės klaidos, nes kad ir kaip stengiuos, sunkiai susikaupiu ir dirbu lėtai, o klaidos skaužiai kainuoja, nes įtakoja ne tik mane, bet ir visą grandinę žmonių. Bet, taip, tokios stadijos, kokios pradėjau dirbti, kad ne tik pajėgiau ten nueiti, bet ir kažką veikti, man pačiai reiškia labai daug. O darbdaviai, gerai, kad manęs kitokios ir nematę. Daug niuansų aiškinti, bet iš patirties žinau, kad nesusikaupimas darbe atsirūgs vėliau ir skaudžiai.
Aš čia seniau ta tema daug "vėmiau", nenoriu kartotis. Bet turiu skaudžios patirties tame. Beje, kas čia sakė, kad pusmetis nedarbo mažai. Tai tikrai labai daug. Aš, su kokių 9m patirtim, per beveik mėn nesužinojau visų naujovių, kurias privalau žinoti, kaip specialistas. Ir puikiai ėmiau suprasti, kodėl darbdaviai nenori mamyčių po motinystės atostogų. Per metus ar dvejus, žmogus profesiškai labai atsilieka nuo gyvenimo, spėju, daugely sričių.
Atsakyti
QUOTE(Night13 @ 2015 03 26, 01:11)
Neatrodo. Suprantu, ką norėjai pasakyt. Gali į mane kreiptis tu, nemanau, kad įsižeisi, kad ir aš taip kreipiuosi. Pradėsiu nuo to, kad aš nei nusiprausti dorai nesugebu, o gražinimas baigiasi tuo, kad bent daugmaž atrodyčiau padoriai, t.y., švariai ir neskylėtai. Taip, kas rytą verčiu save užsipudruot veidą, nes spalva dažnai būna ne kokia. Nežinau kodėl, bet kai labai neramu, imu mėlynuoti tikra ta žodžio prasme, t.y., skruostai ir lūpos. Taip pat prisiverčiu save brūkštelti juodu pieštuku virš blakstienų. Šukuotis šiaip taip irgi. Viskas. Man sunkiausia ir būna ryte. O dėl darbo, išryškės klaidos, nes kad ir kaip stengiuos, sunkiai susikaupiu ir dirbu lėtai, o klaidos skaužiai kainuoja, nes įtakoja ne tik mane, bet ir visą grandinę žmonių. Bet, taip, tokios stadijos, kokios pradėjau dirbti, kad ne tik pajėgiau ten nueiti, bet ir kažką veikti, man pačiai reiškia labai daug. O darbdaviai, gerai, kad manęs kitokios ir nematę. Daug niuansų aiškinti, bet iš patirties žinau, kad nesusikaupimas darbe atsirūgs vėliau ir skaudžiai.
Aš čia seniau ta tema daug "vėmiau", nenoriu kartotis. Bet turiu skaudžios patirties tame. Beje, kas čia sakė, kad pusmetis nedarbo mažai. Tai tikrai labai daug. Aš, su kokių 9m patirtim, per beveik mėn nesužinojau visų naujovių, kurias privalau žinoti, kaip specialistas. Ir puikiai ėmiau suprasti, kodėl darbdaviai nenori mamyčių po motinystės atostogų. Per metus ar dvejus, žmogus profesiškai labai atsilieka nuo gyvenimo, spėju, daugely sričių.


Na zinoma,tu save geriau pazisti,bet kitavertus juk tam ir yra bandomasis laikotarpis,kad kazko pasimokyti,suzinot ir pagaliau pamatyt ar TAU tas darbas patinka,o ne tik ar tu patinki darbdaviams.Bet kuriuo atveju,as manau,jei jau tave pasirinko,tai deda i tave viltis ir reikia nebijot ju pateisint,o ne laukt kada gi jie pastebes,kad netinku siam darbui...juk yra kolegos,galima su jais pasitart...socializuotis kazkaip kad ir per prievarta...kadir sunku,nesinori ar dar ka...
Beje,is kitos sryties...o meditacijas ar bandei? Gal tai kvaila gali atrodyt,bet pats tas procesas gali padet...ten irgi reikia susikaupt,tik skirtingai nuo darbo,jei nepavyks- tai nieko nekainuos...o ir galva prasivalo...
Atsakyti
QUOTE(besidomintias @ 2015 03 26, 01:27)
Na zinoma,tu save geriau pazisti,bet kitavertus juk tam ir yra bandomasis laikotarpis,kad kazko pasimokyti,suzinot ir pagaliau pamatyt ar TAU tas darbas patinka,o ne tik ar tu patinki darbdaviams.Bet kuriuo atveju,as manau,jei jau tave pasirinko,tai deda i tave viltis ir reikia nebijot ju pateisint,o ne laukt kada gi jie pastebes,kad netinku siam darbui...juk yra kolegos,galima su jais pasitart...socializuotis kazkaip kad ir per prievarta...kadir sunku,nesinori ar dar ka...
Beje,is kitos sryties...o meditacijas ar bandei? Gal tai kvaila gali atrodyt,bet pats tas procesas gali padet...ten irgi reikia susikaupt,tik skirtingai nuo darbo,jei nepavyks- tai nieko nekainuos...o ir galva prasivalo...

Nėra jokių kolegų. doh.gif Ir ar MAN tinka, dabar ne koks klausimas, nes neturėsiu nei už ką ėsti, nei nuomos susimokėti, nei turiu kas išlaikytų. Rašiau apie tai, kai dar neskaitei. O aš balansuoju ant ribos, kad vos gebu padirbti, ir iš patirties žinau, kaip ir rašiau, kad tokiu atveju išryškėja klaidos ir jos skaudžiai kainuoja.
Aš tikinti. Todėl "medituoju" kasdien.
Atsakyti