Depresija

Mmmm...tikrai idomus darbas,jei net kolegu nera...o vizitines atnese is imones,kuri gamino,ar kazkas is darbo? (cia nesikabineju,ir galima man neiaskint kas kaip,tiesiog pasvarstau garsiai). Taip,kai nezinai istorijos nuo pradzios uzknisi rasancio su savo klausimais i kuriuos jis jau daug kartu atsakinejo,tai cia prasau man atleisti...
Ne apie tokias meditacijas kalbejau,maldos tai gerai,bet speju,kad jos nepadaro kuno lyg besvoriu,o minciu skaidriu,tad pazesiu youubej gal rasiu ka bent jau anglu kalba,kad bent jau pavaizduotu kas kaip...(rusu kalba pilna tokiu ir tikrai neblogu)

skaito, skaito ir dar ir relaksuoja skaitydama tavo rašliavas kvailai jaučiausi, nes nesugebėjau išreikšti, kodėl atėjau pas ją, tik pasakiau, kad lankausi pas psichiatrę, nustatytą diagnozę.. Norėjau pasigilinti į savo savijautą, bet išėjo, kad teko pakapstyti praeities nuoskaudas ir psichologė man pradėjo duoti patarimus 'ką veikti visą dieną', nes kaip teisingai ji ir apibūdino, aš dykinėju. Siūlė keltis anksti, šviestis savarankiškai, eiti pasivaikščioti, savanoriauti ir t.t. O aš žiūrėjau į ją ir jaučiausi visiška mulkė, kadangi aš net tokių paprastų užduočių kaip reguliariai palaikyti švarą namie ar pasimokyti tai, ką reikėtų studijoms, nepadarau. Atrodo, noriu veiklos, bet dirbtinai negaliu prisiversti jos daryti, nes man ji atrodo beprasmiška ir bergždžia. Man reikia, kad 'reikėtų' kažką daryti, kaip kad eiti į darbą. O visa 'užklasinė' veikla man atrodo savęs apgaudinėjimas, kad darai kažką prasmingo. Ir man gėda buvo tą pasakyti psichologei, nes jaučiausi paprasčiausia tinginė ir ko tada aš pas ją atėjau, jei pati nieko nenoriu imtis. Dabar jaučiuosi, kad negaliu leisti sau pas ją nueiti, nes nevykdau nurodytų 'namų darbų'. Nenoriu mat, tai geriau toliau patogiai tinginiauju.

Džiaugiuosi už tave, kad nors kokių teigiamų pusių įžvelgi darbe. Ir tikrai nenuvertink savęs taip. Suprantu, kad turėjai neigiamos patirties, patikėk, ir aš jos turėjau, bet labai negalima turėto scenarijaus perkelti į naują aplinką, taip save tik užprogramuojam ir jau tikrai nepadedam geriau jaustis. Žinau, kad nelengva, bet bent apsimest galima, kad bus kitaip, paieškoti priežasčių, kodėl gali būti kitaip.

Šiandien išsipildė mano noras pabuvoti darbo pokalbyje, gaila tik, kad atlyginimas toks, kad neverta man ten veltis Žinau, blogas požiūris, bet aš žiūriu į perspektyvą ir suprantu, kad įmonė skurdoka, gerbūvio aš ten neužsitikrinsiu. Tai ir toliau vegetuosiu sėkmingai, liuks.

sako reikia save tinkamai įsivertinti - ta prasme nedirbti už grašius, bet tai būtų tikriausiai daugiau nei šiuo metu gauni gerbūvio finansinio neužsitikrinsi bet užsitikrinsi tą reikalą veikti, dirbti, išeiti, daryti ir turėsi DARBĄ kurio tu taip nori ir ieškai jei tai bent kažkiek atitinka tavo įsivaizdavimą ką norėjai dirbti, o ieškoti ir toliau galėsi....
aišku "it depends"...tobulas posakis

būtent, kad ir įsivertinu, nenoriu savęs per daug nuvertinti ir suprantu, kad čia tik tokia įmonė pasitaikė, kuri nesigaudo rinkoje.. Aš suprantu, kad konkurencija didelė net ir prie minimumo kai kur ir pagaliau turėčiau DARBĄ bet noriu darbo ilgam, su perspektyva dirbti ilgai ir sėkmingai, pagaliau nebesiblaškyti ieškant, o ne 'iš bėdos', kaip skęstančiam šiaudas.. Matyt dar turiu kantrybės Ir ne finansuose esmė, o būtent perspektyvoje, žinau, kad taip menkai uždirbant nukentės mano galimybės, net pats darbas bus nemielas, nes jausiuosi neįvertinta..

Atsiprašau, kad tiek daug rašau/teisinuos, bet man čia irgi kaip terapija, o ir pačiai sau noriu išaiškinti visas tiesas, kurias manau, įtikinti save kad paskui nesigailėčiau.

Na va, viskas labai gražiai išsisprendė, net nepasirinko manęs Norisi tikėti, kad su savo atlyginimo norais išgąsdinau

Iš karto atsiprašau, jei nusišnekėsiu, bet turiu vieną pasiūlymą, paremtą savo pačios patirtimi.
Neturiu jokių bėdų su negerom nuotaikom, nesu pažįstama su depresija. Tačiau manau, kad paauglystėj esu turėjusi PA. Tada to nesupratau, nesuvokiau. Būdavo taip, kad sapnuoju, jog skrendu. Gulėdama ant nugaros tiesiog skrendu erdvėj. Ir staiga pradedu kristi. Tas kritimas mane labai išgąsdindavo, prabusdavau drebančiom rankom ir besidaužančia širdim. Numodavau ranka, nes tai tebuvo durnas sapnas ir versdavausi ant kito šono miegoti toliau. Kol vieną kartą, vėl sapnuojant, kad skrendu ir imu kristi (svarbiausia, aš suvokdavau, kad tai sapnas), nusprendžiau atsiduoti kritimui ir pažiūrėti, kas bus. Tiesiog atsipalaidavau ir tarsi nėriau į bedugnę. Viskas sukosi aplinkui nenusakomu greičiu, atrodė, kad tuoj tuoj pasieksiu žemę ir ištikšiu, tačiau kai liko labai nedaug, ėmiau lėtėti ir labai švelniai bei atsargiai nusileidau į pievelę šalia savo namų. Dar pagalvojau, kokia kvaila buvau, kad neleidau sau to patirti anksčiau ir nubudau. Ir....sapnas daugiau niekada nebepasikartojo.
Ką tuo noriu pasakyti? Ogi kad gal verta ne stabdyti PA, bet atvirkščiai - jai atsiduoti. Juk suprantat, kad tai yra PA, o tai reiškia, kad jokios grėsmės nei sveikatai, nei gyvybei nėra. Čia tik organizmas žaidžia bandydamas išgąsdint. Todėl gal verta pabandyti tiesiog atsipalaiduoti ir išjausti viską, tarsi klausinėjant organizmo "na, ir ką gi dar tu man parodysi"? Aha, kojas pakirto, širdis daužosi... Nieko naujo. Kas toliau? Silpna? Na ok, aš atsigulsiu. Ir ką tu sugalvosi dar?
Man atrodo, kad tada tie pojūčiai turėtų nurimti. Ir nebesikartoti.

Oi, čia labai teisingas kovos būdas, ir gražiai vaizdžiai aprašytas. Ne kartą ir skaičiau apie tokį.
Tik kartais reikia pasiekt tam tikras filosofines nuostatas ir būsenas, kad tai suveiktų.
Tuo metu, kai tai vyksta, vis tiek pirmiausia įsijungia savisaugos instinktas, kuris liepia pirmiausia sustabdyt tai arba išsigąst, o ne leisti kad toliau vyktų, ir dar atsipalaiduot
Papildyta:


Toj darbo rinkoj irgi tiek daug sąlygiškumo. Žmonės tokie skirtingi, taip skirtingai vertinasi save, ir vertina kitus. Man pvz irgi atrodo, kad nieko nesugebu, nemoku, kaip iš viso mane kur nors laikytų. Iš kitos pusės, kai susiduri su "darbuotojais" kur nors kaip klientas, ar vartotojas, tiek atrodytų dundukų visur, kad norisi paimt ir padaryt greičiau pačiam tai ką jis ten bando keverzot. Ir tų klaidų, šiais laikais, daro visi. Neverta galvot kad kiti tiek nedarytų. Gal darytų dar daugiau. Svarbu tos klaidos nekenkia kieno nors gyvybei. Nors va, būna ir lėktuvą pilotas į uolas sudaužo, ir ką tu jam.

Ane? O aš galvojau, kad dviratį išradau

Sveikos,na ką atejau čia su PA perskaičiau terezos posta, atslego..
Bet ivstiek nesuprantu rankose silpnumas nuo ryto,kojose taip pat,tai pralinksmeju pasviesieja mintis nuotaika pasikelia,tai susigadina smarkiai ..jaučiuosi,kartais kai alkoholinej psihozėje ,su ateiviais nebendrauju,neteleportuojuosi,su balsais nekalbu..nu,bet kartais kai uzeis kokie bajeriai,kai atrodo netirkoviškas pasaulys ir viskas nors tu ka..

Neatsiprašinėk, aš nesusierzinau, apgailestauju, jei taip nuskambėjo.
Kolegų nėra, nes įmonė maža. Tiksliau yra, bet jie dideliu atstumu ir dirba ne tą patį, ką aš.

Bandžiau kadaise meditacijas, bet, manau, kaip ir joga, jos ne kiekvienam. Be to gan kertasi su krikščionybe. O malda kartais apramina bent trumpam mane. Nors būtų malonu, švelniai tariant, jei iš tikėjimo ne tik imčiau, bet ir duočiau. Kol kas taip nėra - kaip, ko gero, ir dauguma žmonių, labiau panyru, kai visai blogai. Bet dabar mano tikėjimas tikrai jaučiu, kad stiprus.


Suprantu dėl psichologės - aš dabar būčiau galėjus pasiteisint sunkiu nerimu, bloga savijauta. O kai nesijauti skerdžiamas, nors ir neturi jėgų, susitelkimo, pasitenkinimo, lyg ir tinginystė. Sakyčiau, eik ir sakyk tai psichologei kaip yra, vis tiek dar ne to girdėjus bus, ir, kadangi turi sutrikimų, normalu, kad neiškart viskas pavyksta/pasiseka, tuolab iškart.
Žinau, kad negalima, bet vis tiek patirtis kalba tiesą... Vakar beveik visą dieną dariau 1darbą. Darbo ten tikrai ne visai dienai, toli gražu. Bet dirbau nors sulėtintai, bet kantriai, kol pagaliau padariau. Šiandien vos ne pusdienį tą darbą tikrinau. Ten buvo n klaidų... Ir būtų tikrai skaudžiai kainavę ir morališkai, o ir finansiškai. Visa laimė, kad nieko tuo metu degančio nebuvo, todėl turėjau galimybę pasitikrinti. Čia aš apie tą darbą, kur ne visiems dirbti. Beje, nemaniau, kad TO reikės daryti TIEK daug. Nors kartais pasidaro net šiek tiek įdomu, guodžiuos, kad ne kiekvienas gali, bet kad ir aš netikus tam.
Ir taip susivokiau, kad nu ne kokioj aš srity. Savininkams gal ir nieko, jei metų metais tuo verčiasi, bet darbuotojams, visai ne pyragus LT moka. Ana įm., kur atsisakiau, dabar irgi galvoju, suskiesti man galėjo bet ką apie tuos atlyginimus, kad rodo minimumą, tai šį tą apie juos taip pat pasako.
Žodžiu, man šiuo metu tas darbas gerai, bet sunkus, aplinka slegianti, pinigų bus mažai. Ok, kartais pasijaučiu vertinama ten. Šiandien dirikas net pagyrė! Tik dabar tai supratau. Bet man kaip atėjo ta mintis, kad būti samdomu darbuotoju kažkoks žmogaus pažeminimas, taip ir neapleidžia. Žinau, kad durna, žinau, kad n žmonių yra geri specialistai, bet nėra verslininkai. Aš specialistė šiaip sau. Verslumo išvis 0.
Nu gerai, laimė ne darbe. Bet, kažkiek vis tiek IR darbe.



Aš kaip tik nelabai esu susidūrus, kad jausčiau, kad neprofesionalus. Net negaliu prisimint tokios situacijos. Nors ilgai niekur nevaikštau. Ir šiaip gal nekreipiu dėmesio, kaip aptarnauja, nepakeliu akių. Pati kartais prisimenu klientus, kuriuos nuvyliau.
Papildyta:
Aj. Prisiminiau vis dėlto. Kai einu pas psichę, nežinau, ar visur tokia tvarka, bet po vizito nusiunčia pas `selelę`, kad suvestų kažkokius duomenis apie vaistus ir paimtų parašą. Nueinu gi dabar amžinai visai ne kokios būklės, o tos bobos ten ple ple ple asmeniniais reikalais. Kažkaip užslegia dar labiau. Mažų mažiausia nemandagu. Nors jos ne verslais užsiiminėja, ko joms plėšytis.

Night,
viskas gerai,nereikia teisintis,as viska perskaiatu tinkama intonacija:)
Ir saunu,kad tave pagiria. As tai to niekad nesulaukiu...pas mus kiekvienu metu pabaigoj renka geriausia darbuotoja pagal rezultatus kiekvienam "padaliny",tai per penkis darbo metus manes neisrinko nei karto:( vis ta pacia darbuotoja rinko ir nesvarbu,kad as pati suvedu duomenis apie rezultatus ir matau ,kad ne jos geriausi,o pernai pvz buvo manai,bet ja isrinko motyvuodami,kad jai buvo sunkus metai,sirgo ji,operavo ja...tai siais as net nesistengiau... isvsi noriu darba keist... tad tikrai paglosto sirdi tokios smulkmenos kaip pastebejimas,jog tu gerai dirbi...

Siandien as dvesiu.. Vel uzejo skausmai,tai visa d pragulejau ir miegojau.db lyg geriau,bet kaip nusibodo....atrodo ir nesinervinu ir vis tiek viskas baigias skausmais.dziugina tik kad be ligonines issisukau...