Depresija

užsiciklinai matyt, kad pabundi tuo pat metu, labai susikoncentravai į tai ir organizmas reaguoja. Praeis, neieškok ligų
Papildyta:
O man šiandien nelabai gera, nuo pat ryto jaučiuosi nesaugi ir nerami. Draugas išvyko savaitgaliui, aš likau viena ir būsiu viena ir per visą vakarą ir per visą naktį, mane tas gąsdina. Dar oras toks niūrus ir žinoma neturiu veiklos, kuria norėčiau užsiimti ir prastumti laiką.

Bet praeis, kaip ir viskas iki šiol praėjo, laikas bėga vienaip ar kitaip.

Koučerei pačiai reikia gero pakoučinimo, pati pastaruoju metu atidėlioju viską, kas įmanoma. Bet nurašau tai pavasariniam pablogėjimui, nors, spėju, su metų laiku tai visgi nesusiję.
O šiaip, nueik, vis geriau nei susirietus gulėt. Lauksim ataskaitos.

Iš ryto klausei ar nuėjAU?
Pas psichiatrą tau. Kai kitąkart nueisi, pasakok visus tuos keistumus.


O kodėl nevažiuoji kartu su draugu? Jis pas tėvus gal?
Visai lengvai nušliaužiau. Bet. Aš jaučiuosi prakeikta. Ir nelaimėlė. Visų pirma, vykau su viešu transportu. Pravažiavau dvi stoteles. Ok. Einu į kitą gatvės pusę. Laukio trolio. Jis atvažiuoja ir nestoja. Pasirodo, jie stoja tolėliau. Nueinu tolėliau. Nuvažiuoju. Nueinu prie įėjimo. Sako, kad manęs neįleis čia, eičiau aplink per kitą įėjimą. Kantriai nueinu. Žinojau, kad ten, greičiausiai sutiksiu pažįstamų. Sutikau. Viena moteris ir sako: laukiesi, ar pavalgei? (nesimatę buvom keletą metų). Aš tai pagalvojau, kad ji susenusi, nors vis tiek žavi. Dar pabendravau, pasijaučiau išvis atsilikus ir nenormali. Papasakojo, kad vyrui, pusiau verslininkui, pusiau menininkui, plauna teptukus, dabar jos užsiėmimas yra asistuoti jam ir ji tuo patenkinta, kad prieš porą dienų buvo Paryžiuje, vakar balete, o šiandien eis į operą (ar atvirkščiai, koks skirtumas). Aš staigiai permąsčiau, kokia aš apgailėtina. Prisiminiau, kad šiandien užsidėjau batus, kuriuos pirkau, dar kai intensyviau su ja bendravau, tik tada pastebėjau, kokie jie matos, kad nenauji. Kad nuomuojuos skylę, kad grįšiu į sujauktą kambarį ir kad rūpiu tik mamai, kad katytė serga, kad per depresijas prarandu draugus, kad viskas kaip juodu šydu dengta. Sumaniau grįžti. Per porą valandų pavargau tarp žmonių ir pykau ant savęs, kaip man niekas neįdomu, kaip nejaučiu niekam aistros. NEGANA TO, DAR IR IŠEITI NORMALIAI NEPATAIKIAU! Prie išėjimo apsauginis sako, ko jūs norite, išeiti? Taip, atsakau. Sako, eikit per ten. Parodo. Einu. Nepraeinu. Ne ten sako, o šalia. Iš trečio karto, per trečią išėjimą išėjau. Visi žinom, kad aš nenormali, bet gerai, kad lyja.
Ir dar. Prie tos pažįstamos priėjau sąžinės graužiama, kad pati noriu iš žmonių, kad tarytum mane gerbtų ir mylėtų, o pati jų vengiu. Prie dar vieno pažįstamo nėjau, nors žinau, kad nei pasigedo, nei ką, bet sąžinės graužatį jaučiu. Tikrai. Ko aš noriu iš žmonių? Pati nieko nesugebu nešti jiems tik liūdesį. Buvo taip žmogiškai liūdna, dabar jau irgi neramu.

Nu bet žinok ale... jau kai moki papasakot, kažkaip ir tokiu šviesiu liūdesiu nuspalvinta, ir labai labai pažįstama, bet ir juokinga. Aš tavo paklodes visada perskaitau... Kaip katė?

Vakar norėjau jau parašyt, kad man labai gražus Night kelias į tikėjimą, toks sąmoningas ir įsisąmonintas, ir taip viskas artima, ką parašai va dabar tau pamokslaut ant bačkos.

Mamyte, PA tau, viskas čia pažįstama, ne astma, ne infarktas. Mano draugė, kuriai taip pat buvo, tai gerdavo vaistus nuo širdies, tokius lašiukus pačius paprasčiausius , kaip suprantu, jie nekenkia, bet jai ramiau būdavo , nors gydytoja aiškiai sakius buvo, kad čia PA.

Į vakarykštę temą dėl maldų - man tai bet kokia malda kaip reikia asocijuojasi su veidmainyste. Jau prieš ką, prieš ką, bet prieš Dievą kokia prasmė apsimėtinėt. Todėl jei viduje norisi tik prašyt, ar išsakyt savo abejones, ar net netikėjimą, o ne dėkot, ar garbint ar dar ką.... na, tai, kažkaip manau, kad tinkamiausia malda, kuri iš širdies.... dar plius pagalvojau, kad Dievas mus visus pažįsta... ir nereikalauja tobulumo, va kaip aš iš savo sūnaus nereikalauju, kad dešimkes iš kalbų neštų, nes neina jam tos kalbos nė per kur... bet kai atneša stiprią aštunkę ar pasistengtą devinkę TAI DIDELIS DŽIAUGSMAS. Taip ir malda, ko gero svarbiausia, kad apskritai kreipiamės... tai jau rodo pasitikėjimą, nes kuo nepasitiki, į tą ir nesikreipi sunkią valandą.

ne, jis kitais reikalais, kur man ne vieta, bet staigmena - grįžo vakare o dieną dar su dviem draugėm susitikau, tad ji praėjo net geriau nei įprastai, nors tikėjau, kad bus visai sumauta.

Tavo situacijoj viską matau kitaip. Visų pirma labai šaunu, kad prisivertei ir nuėjai. Ar neprisivertei, o norėjai ir nuėjai. Kad jauteisi pakankamai gerai ir optimistiškai. Su jumoru galima pažiūrėti į nenusisekusį nukeliavimą ir atsimušinėjimą į vartus. Kam nepasitaiko? Man pasitaiko O ta pažįstama.. Negalima kritikuoti ir stumti ant nepažįstamų žmonių, bet a) ji gali būti labai tuščia ir paviršutiniška (bent iš kiek aprašei), o jos gyvenimas iš vienos pusės žiūrint beprasmis (bet tik iš vienos pusės) ji tiesiog norėjo pasidalinti savo džiaugsmais, kas jai teikia laimės ir tai negali priversti tavęs jaustis nei kiek blogiau ar geriau apie save.

Ir tu labai pesimistiška ir kritiška apie save, nesi tokia kaip aprašei, tik požiūris toks. Bet turbūt normalu tokios būsenos, ir man panašių minčių užeina.

-Rašiau vos nežliumdama. Bet šįkart supratau pati, kad iš šono gali atrodyti juokingai.
--Visai mane ji neramina. Miega dieną ir naktį, kas jai nebūdinga, vis dar pasikaso, valgyti išlenda tik kartą per dieną (irgi nebūdinga), be to, man atrodo, kad ji nesysioja.
---Paprašyta šmaikštuolio jam pasakojau, nors kai žmogus netikintis, tai ne mano jėgoms atversti. o šiaip pati klausau Marijos radijo, kad šviestis, nes skaityti nesugebu. Labai džiaugiuos, kad imu JAUSTI mišių prasmę. O šiaip nemokėčiau, jei reikėtų, pasakoti kitiems, jei reikėtų.
----Paguodei. Tikrai.

Labas.


Nu va, pasirodo, būna ir tau geresnių dienų.
Tas atsimušinėjimas buvo tiesiog nesėkmė. Va, stotelę ir sustojimą, kur troleibusai stoja, tikrai pražiopsojau.
Dėl tos pažįstamos, kadaise, dėl aplinkybių pakankamai nemažai bendravom, nėra ji mano nepažįstama, tik aplinkybės išsiskyrė ir keliai išsiskyrė. Pasidžiaugti ji norėjo. Va. Jau antras kartas per sav., kai nesidžiaugiu kitų žmonių sėkme. O tas pasiteiravimas normalus, manau, jai tikrai parūpo, net pilvą palietė. Nuo tada, kai artimiau bendravom, buvau liesa, db tikrai atrodau gerokai kitaip.
Dėl išėjimo - taip, tikrai išėjau, nes jaučiuos geriau.
Nu ir man atrodo, kad čia net ne pesimizmas, pagrįsta ta savikritika. Man jau per 30, o ką, kuo, kur ir kam aš gyvenu... Net batų nusipirkti nesugebu. Drabužiai irgi jau visi nudrengti.

Nusipirksi, tiek bėdos. Geriau pasijusi ir nusipirksi. Nuoga nevaikščiosi gi, o dabar kai dirbi, tai nori nenori reiks nusipirkt. O nenorėsi, nepirksi, irgi tiek bėdos, nu...

Čia, kaip jau supratai, žmogus iš patirties rašo .... galiu ką nors nusipirkt tik kai LABAI gerai jaučiuosi ir lašinių dar numetu, o tai buvo pernai. Ir į kirpyklą neprisiverčiu, nu niekaip. Labai reikia, bet kai pagalvoju kad valandą reiks sėdėt prieš veidrodį ir dar ten mane kirps Tai stengiuosi nekišt niekur nosies, BET, reiks darbo reikalais su valdžia susitikt, tai nori nenori reiks ir nusikirpt, ir apsirengt nors vidutiniškai žmoniškai. Suprantu, kad visai gerai kartais kai kažkas priverčia nosį iškišt.

Man su senu darbu, kuris pagrindinis pajamų šaltinis, kažkaip lievai darosi... labai daug klaidų išlenda... atrodo, lyg ir nedarau daugiau negu įprasta. Vėl pradedu galvot apie išvažiavimą į provinciją.

Ar pavyko KATĘ nutįst pas veterinarą.

deraramos, pagalvojau, kad nieko tau neatrašau, bet kad kažkaip vis nesugalvoju ką parašyt.

Katytės nenunešiau. Ryt nedirba, o ir po darbo sunku spėt, kol dirba. Čia nuobodi tema kitiems, bet jei mirs, išprotėsiu. Man jau buvo taip buvę...
Jo, ir į kirpyklą reikia. Matei, kokia aš išsiblaškius, pridėjau brūkšnelių ir iš pradžių atsakiau į 2 iš 4. Nebūdingas man būdavo toks išsiblaškymas. Čia yra kosmoso jausmas.
O ką provincijoj darytum? Gal baik bajerius. Be to, spėju, vaikai neapsidžiaugtų. Ar finansiškai tau atsiliepia klaidos? Ir dar. Sakei, kad niekad nevartojai vaistų. O net ir raminamų? Šiandien gulėjau lovoj, ir galvojau, kokia tu stipri.
Jei gyventum Vilniuje, prašyčiau, kad būtum mano Sutvirtinimo globėja. Neturiu kas čia pabūtų. Netikinti mano aplinka. Reikėtų sakyti, buvusi. Nes esamos net nėra.

Aš taip ir pagalvojau
Duok penkis Aš irgi nieko nusipirkt nesugebu. Va, Daniella irgi. Apmažėja paviršutiniškas noras puoštis? Čia bandaug iš teigiamos pusės pažiūrėt, o ne iš tos, kad mes apsileidusios kerėplos Pvz. aš neperku rūbų, nes labai tingiu vaikščiot po parduotuves ir man niekas netinka ir dar esu visiška skrega kas liečia šmutkes, bandau rinktis ką iš skudurynų, bet vis tiek nieko gero neišsirenku, nors ir porą valandų ten praleidžiu Ir dar pusę parsineštų drabužių nenešioju, nes 'apsiperku'. Ir dar draugas vis primena, kad nemoku rengtis ir visi mano drabužiai vienodi. Mane pigu laikyti.

Tą patį ką ir čia daryčiau, vistiek nelabai kur nosies iškišu. O jei būtų kur netoli ežeras, o ne jūra, tai maudytis net nueičiau vasarą, nes man jūroj per šalta. Vaikai tai nelabai nori išvažiuot, viena iš svarbiausių priežasčių čia...

Kažkiek atsiliepia, be to, mažiau gerų darbų duoda tada.... aš irgi panašiai supanikuoju po kiekvienos klaidos... atrodo, viskas, praradau pasitikėjimą, dabar jau šakės.

Galvoju dėl Vilniaus... O tu su pem nenorėtum susisiekt? Gal dabar tau ir ne viskas priimtina būtų, bet gal ji patartų kokį žmogų... Šiaip reikia tikinčios aplinkos...
Papildyta:



Aj čia mano vienas iš svarbiausių būklės indikatorių, jau net vaikai žino, kai nieko nebenoriu pirkt, reiškias jau ne kas. Man irgi sau gaila laiko ir pinigų leist, manau čia nevisavertiškumas pasireiškia... va vaikam negaila. Bet tau dar normaliai, jei dvi valandas ištveri... Draugas įdomiai čia... tegul padeda tau išsirinkt tada, rimtai .

Night, gal dar viešai parašysiu, gal kam bus aktualu... Paklausiau draugės dėl tavęs, kur geros stiprios parapijos Vilniuje, tai ji sakė Bernardinų, Matulaičio, Jonų ir Pilaitėj.... čia kur tau pagal gyvenamą vietą arčiau butų... O Kaune Vytauto bažnyčia... Tu dabar lankai katechezę (mačiau kitoj temoj), tai jau gal tau ir nebeaktualu... Bet vistiek būtų labai gerai kažkaip rasti savo parapijoj artimų tikinčių žmonių, kažkaip užsimezga tas ryšys kartais savaime...