Depresija

Nežinau, kaip man finansiškai tvert. Ir katės gydymas, ir batai, ir drabužiai, ir kirpykla, nuoma, ėdesys. Nu bet jau greit gal bus lengviau. Ėsti va, kurį laiką nenorėjau. Seniau turėdavau tų šmutkių, kaip tikra moteris, bet per depresavimą daug ką sunešiojau ir išmečiau. O naujiems ir neužsidirbu, jei užsidirbus būčiau, vis tiek man sunku net 5-ioms min į parduotuvę užeit ir tai ten tai silkes vogiu, tai ant diedų eilėj klykiu, kad mano eilę užėmė. Pilvą susuka pagalvojus, kad reikėtų kažkur važiuot, vaikščiot tarp žmonių ir tų visų šmutkių, matuotis... Tikrai beprasmiška ir tuščia. Internetu nieko gero nesugebu nusipirkt, kiek bandžiau.
Dėl klaidų aš pati taip labai nepanikuočiau, bet tą paniką įvaro kiti, nes ir kiti panikuoja, ypač savininkai, būna ir klientai, nors šitie, ačiūdie, man nedaug pasitaikę, nes iki jų projektai vis tik sukramtyti ne vieno žmogaus nueina.
Mhm. Žemės valandą būtų buvę man prasminga išlįsti į miestą, bet ne mano jėgoms. Nepanešu nerimų. Šviesą išjungti buvo mano jėgoms, bet gi kam...
Pem už mane pakybino viena čia buvus dalyvė.

Deraramos, mano santykis su apranga visad buvo toks... Specifiškas, ar kaip pavadint. Nu beveik visais periodais visi iš tolo pažindavo, kad AŠ. Kažkaip po tėčio laidotuvių buvau išsinėrus iš juodos. Tuo metu taip reikėjo. Tai man su mano "skoniu" apsirengti nėr sudėtinga. Darbui užtektų turėt kelis juodus paprastus marškinukus (čia tam, kad nereikėtų skalbt kasdien ir kasdien kitaip galėčiau rengtis) ir poros nėriniuotų, poros kokių šiaip stiliovesnių sijonų. Kelnėms aš per riebiai atrodau. Džinsų niekad per daug negarbinau, be to, jų sunku rasti įdomių. Rankinių išvis man gražių nebūna. Apatinių dar turiu naujų, kadais buvo silpnybė. Pėdkelnes nusipirkti dar sugebu per tą laiką, kol silkes vogiu. Batai va, išvis bėda. Nors tuos perku dažniau, nei skudurus, bet ir sutampau greičiau kažkodėl.

KAIP BAIGĖS SU SILKĖM, suvalgei?

Nu pradėsi reguliariai gaut algą, bus lengviau...

Pas mane irgi taip, kartais dėl vienos klaidos kaip užpanikuoja, bet tų klaidų visi daro. Kitas, rimtesnis darbdavys su rimtesniais darbais kažkaip nepanikuoja ir nesikabina taip juodai... sakau čia gal reik priimt kaip ženklą, kad raukt pagaliau su tais darbdaviais, va kaip tu su ankstesniais....

Tai va, kad neužsimezgė kažkaip, bet kad ir nebuvo kaip, aš atlankau tik kas `privaloma`. Lankau katechezes nuo rudens.
Dėl šių žinau, galvojau apie Jonų, bet kai nepašliaužiau, užsirašiau prie namų, kadangi čia man 5min pėščiomis, kartu su paaugliais. Tuo metu aš nueidavau, bet man net fiziškai silpna būdavo išstovėt net tą `privalomą` laiką mišiose (po katechezių reik į mišias, ten gana rimtai, renka tokius parašus, kad viską atlankei).

Eik į Jonų. Beje, ten labai faina mano kursiokė lankė, dabar gaila ryšiai nutrūko, nežinau ar ji lankosi dar, visgi manau kad yra, nes ji labai rimta ir nuoširdi. Jeigu pradėsi eiti, pabandysiu susisiekt su ja....

Nu kaip viskas pažįstama negaliu... dėl to nenušliaužimo ir neišbuvimo niekur....

Aš ir dabar manau, kad geriau baigt anksčiau nei vėliau, kai visai pašlyja nervai. Tai kas, kad sunku finansiškai, bet ten išvis jaučiaus žeminama (niekas manęs nežemino, bet dėl visokių aplinkybių taip jaučiaus). Nors tau su vaikais triskart sunkiau nei man. Šiaip aš dėkinga jiems, kad mane ten tiek laikė, kažkiek mokėjo, ne visada spaudė, toleravo ir net juokės iš mano pusjuodžio humoro.
Norėčiau turėt galimybę jiems pasakyt, kad tegu ir baigės taip, kad kreipiaus į darbo ginčų komisiją ir ginčą `laimėjau`, bet visai ant jų nepykstu. Nors čia man tai svarbiau, jiems tai kas.
Baik juokus dėl silkių. Tebeguli šaldiklyje su žarnom. Ničnieko per savaitę negaminau, net sumuštinio nesusitepiau, paėdimui nusiperku ko ruošti nereikia ir net nesišildau.
Papildyta:

Kadangi lankau kitą, prie namų žinok, man per daug dabar būtų dar ir Jonų.

Sveikos, merginos,

nebesugebu iseiti is uzburto rato, kazkaip paumejo paskutiniu metu, visai nieko nesinori, dusioje beprotiskas skausmas, nebenoriu daugiau taip gyventi, bet nezinau ir kaip ta skausma numarinti galvojau, su laiku praeis, bet nepraeina, atvirksciai, klimstu vis giliau ir giliau

NEPASAKOJAI dėl tų darbo ginčų, OHO tai rimtai čia viskas. O gal praleidau kažką... Aš kažkaip supratau, kad pati ramiai išėjai iš jų, nes užkniso galiausiai viskas.

Aš biški gaminuos, bet menkai.... neįsivaizduoju kaip žmonės gamina pietus iš trijų patiekalų , kuriuos per pusvalandį suėda.

Aišku, tai gal kai baigsi, jei norėsi, galėsi pakeist.... jei nesijausi pritapus...

Užjaučiu, pasakokis kas atsitiko, jei išeina, gal palengvės. O šiaip, galima į medikus kreiptis, gal bent kažkiek padės.


Pasakojau... Dėl atostoginių ten. Išėjau tai ramiai, su rankų paspaudimais... Bet po to išaiškėjo, kad atostoginiai vis tik priklausė, nors jie sakė, kad ne, nes voliojaus po ilgus biuletenius ir prieš išeinant, ir ankstesnįkart, kai po durnynus vaikščiojau. Ačiū apšvietusiems žmonėms, nes atostogų ten išleisdavo, bet nenoriai ir visų neleisdavo išatostogauti. Ten irgi rodė baltą minimalią algą, bet tai ir nuo tų grašių nesumokėt... Man ir principo reikalas buvo.

O tai vaikai gal patys pasigamina jau? Ar maitinas kaip tu?
Jo, aš irgi ne tik dėl blogumo dūšioj nesigaminu, bet tiesiog nei moku to daryt, nei pakenčiu. Dar kai nedirbau, pasimarmaliodavau ką nors, dabar visai ne.

Nu, dabar ten kaip kursai, o šiaip juk esu savarankiškas tikintysis. Negalvojau apie pritapimą - nepritapimą prie bendruomenės (net nežinau, ar ten tokia yra, nors renginius bažnyčia organizuoja, tai, matyt, yra nuolat besilankančių žmonių. Bet ten dažniau vaikams orientuota).

Ačiū, kad kažkiek nukreipei mintis.
Prirašiau paklodžių, būčiau gulėjus susirietus.

Kad nera labai ka pasakotis, viskas uzsitese jau nuo tada kiek save atsimenu. Niekad nemokejau dziauktis gyvenimu, o va kartais buna suvoki, kad niekam nerupi, nesi idomi, kad esi tiesiog viena kaip pirstas, niekam nereikalinga, tada pradedi galvoti, kad taip visada buvo, taip visa likusi gyvenima ir bus, puoli i panika, bepanikuodama supranti, kad reikia tai kazkaip pakeisti, reikia ieskoti pagalbos, bet kur ir kaip nezinai, palaipsniui aprimsti ir viska pamirsti, tiesiog plauki kaip sudukas, kol vel neuzeina panikos priepolis.

I medikus kreipiausi, tuo metu nepadejo, tai ir dabar nera kazkokios vilties, todel ir jokio entuziazmo nera bandyti kazka.

Nesupyk, permečiau akim tavo senesnes žinutes. Kaip suprantu, vis tik, buvo atsitikę. O draugų ar turi? Kaip su šeima sutari? Ar dirbi, ir ar patinka nors kiek, jei taip? Nežinau kaip paguost, o noriu. Nors va, pati, kiek metų tik gilyn, gilyn...

Nors tiek dėl minčių, smagu skaityt paklodes .

Na, vieną patiekalą pagaminu . Su vaikais čia atskira istorija panašiai jie maitinas, NORS TIKRAI STENGIAUS KAI MAŽI BUVO, prisiversdavau gamint įvairų apysveikį maistą, ale... Dabar patys moka pora mėgstamų patiekalų pasigamint, pvz., blynus, paprastą sriubą, su mano nedidele pagalba...

Aš irgi nekenčiu gaminti, net kai gerai būna, baisiai laiko gaila, jeigu yra galimybė negamint. Bet kai gerai būna, tai dar kartais retais atvejais ką nors įdomesnio pasigaminu.

Abo, čia tu dėl išsiskyrimo taip? Kažkada rašei čia kitose temose, labai neskaičiau, bet užkliuvo nikas.

Man atrodo,kad visi vyvenantys vieni gaminimui labai mazai skyria laiko...(as irgi kai vyras isvaziuoja menesiui gal du kartus virykle ijungiu),paprasciau kazka paruosto nusipirkt...apskritai,vienisiai net ir tvarkytis tingi dazniausiai...(o ypac,jei viskas nuo nuotaikos priklauso tai isvis..) beje,del islaidu rubams,as paziurejau kokius dalykus mergaites sugeba atknist sh parduotuvese,tai tikrai galima nebrangiai ir stilingai apsirengt ten...
Ado,nesi vienisa,ir niekam nereikalinga,nesvarbu,kad siuo momentu tau atrodo kitaip. As irgi taip jauciuosi gana daznai,kai buna labai blogai skambinu i jaunimo linija,kazkaip pokalbis su gyvu zmogum veikia kitaip negu siaip pasipasakojimas rasant...dar miegas padeda... iltis,kad nubudus kazkas pasikeis,bent jau mintys prasvesies...o siaip kiekvienas ta isgyvena savaip ir jaucisi visi skirtingai,nors apraso busena panasiai...viskas individualu...