PAGUNDOS saldžios ir karčios..

kadangi pagundu buvo ir bus,tai ir tema gyvuos

Del tu egzistavimo nepergyvenu, bet prisimenu pykciu cia irgi netruko

o kaip kitaip,kai susiduria zmonos ir meiluzes

Tai kad cia ir meiluzes nesutaria ;/

matyt, ne tik laisvu, bet ir vedusiu "laisvu" jau nebeliko ))))

baisi padėtis

kaip tau sekasi?
Papildyta:

Meiluzes sutaria. Nesutaria tos kas jų neturi

tos -tai cia meiluzes turinciu vyru zmonos? )))

Atsiribojau kolkas nuo bendravimo su priesinga lytim. Pakeiciau darbo vieta pries puse metu, kad ismegint save kitoje srityje.

O, radau temą apie pagundas. Labai įdomus tas pagundų pasaulis...

Aš tai, manau, esu labai linkusi pasiduoti pagundoms. Įvairioms, nes jos apsėda kaip manijos, persmelkia visą mane. Pradedant paprastomis buitinėmis pagundomis, kaip pasidaryti tatuiruotę ar įsigyti juodą katę. Atrodo, tokie visai atsitiktiniai norai tiesiog apsėda ir štai, jau tatuiruotė ant rankos, juoda katė pašonėj. Ir su vyrais panašiai.
Pirmoji mano draugystė truko daugiau nei du metus, o aš visai nesunkiai į ją spjoviau ir pasidaviau pirmai pagundai. Gal dėl to, kad buvau jauna, vėjavaikiška. Po dviejų metų jau laukiausi, susituokėme, auginame nuostabią mergaitę. Ir dabar dar jauni - dar kapstausi su magistru, vyras dar be studijų kimba į darbus, nelengva pradžia. Dukrytei jau du metai, ji puiki, o mūsų su vyrų santykiai, žinoma, užslopinti darbų, mokslų ir buities. Ir meilės norisi daugiau, ir sekso, ir dėmesio trūksta.
Ir štai labai dažnai einame kartu su dukryte į biblioteką knygelių. Joje visai atsitiktinai sutinku, pastebiu žavų vyrą. Jis į mane pasižiūri vieną kartą, kitą. Jaučiu, kad žvilgsnis kitoks. Po kurio laiko tempiu dukrytę per koridorių, o jis mane sustabdo ir pasako, kad aš labai gražiai atrodau. Aš pasakau tiesiog ačiū ir nueinu. Važiuodama automobiliu matau jį einantį gatvę ir rūkantį cigaretę. Jis žavingas. Ir jau jaučiu kaip jis mane apsėda. Nežinau nieko, nei jo vardo, nei kas jis toks. Bet jis jau užvaldo mano mintis taip, kad nuolat galvoju - dienomis ir kas vakarą prieš miegą. Jis tampa net ne tuo, kuo iš tikrųjų yra, o kažkokiu fantazijų vaisiumi (tiesą sakant, taip pat buvo su mano vyru, kol iš fantazijų jis atėjo į mano gyvenimą). Aš imu degti noru jį sutikti ir jam pasakyti kažką... Aš apsėsta padaryti kažką, kad jis pasuktų manęs link.
Žinau, kad tai labai nemotiniškos ir neatsakingos mintys šeimos atžvilgiu, ir netgi vėjavaikiškos, tarsi gyvenčiau pasakų pasaulyje. Bet iš dalies, tos pagundos yra kažkas žavaus ir pasakiško. Jos nudažo laiką visai kitomis spalvomis. Nežinau, kur šitas apsėdimas mane nuves. Bet vis gi, duok Dieve, kad jo daugiau nebesutikčiau.

Nu nieko sau, jei moteris taip susvaigsta del kiekvieno, kuris pasko komplimenta

Uzaugs ir praeis