Ulpe, busiu labai ciniska, bet dabar net specai visur kalba, jog jei pasitenkinimo lovoj nera, moteris nuolat ieskos sexo kitur arba isvis santykiai tokie netvers amzinai.
tai ne anskciau, kuomet tarybines seimos gyvendavo ilgai ir "laimingai" be sexo arba su bet kokiu sexu.
Moonte ir Aistra, aciu uz pastebejimus.
AistraXX, tai zinoma, kad reikia isitikinti, pakviesti susitikti, tai juk ne tas pats, kaip iskart po to i love pulti ar prie septinto altoriaus zengti.
vat ir isitikinau:

paskambinau kita diena DUKART 21 val. vakaro, ir nekele jis ragelio.
tikrai maniau, jog kels... beveik simtu procentu.
o dabar esu isitikinus, jog jis, vadinasi, galvojo kazka negero, kad veliau, susitvardes (gi visada padoresniam zmogui taip buna), nebekele ragelio. pats issidave, kad nera nieko tokio nekalto taip jau tarp musu. eilinis, normalus draugas, seniai matytas siltas zmogus gi kaip reaguotu: o, kaip fainai, paskambinai, gerai, be problemu, susimatom, kavos isgeriam kad ir pusvalandziaui, kaip buve kolegos paplepesim mieste, zmoniu surmuly... argi ne taip?
nu jauciu ziauriai naiviai apsigavus.
bet zinot, kita puse dziaugiuos savimi, kad per visokias nesekmes santykiuose ir bandymuose isnarplioti vyriska prigimti, nsu patapusi tokia, kuri tik rekia "jie visi tokie". nors ir parasiau, jog nera istikimu vyru, bet gal tikrai yra, ir sielos vidumi ta jauciu...
su Moonte kitoje temoje berods mes buvome ta mazuma, kuri tikejome, kad moteris ir vyrai gali buti tik draugais...bet vadinais, draugai yra tie, kurie nuo vaikystes, o ne veliau...
tos minties laikydamasi, ir ziuriu i vyrus ir santykius su vyrais kaip i kazka daugiau nei vien lytines gresmes uztaisus....nes kitaip, baisus butu tas gyvenimas. del tokio poziurio tenka ir naiviai apsirikti, (kaip galbut ir si karta), bet nu ka.... visa patirtis graziai suguls kada nors i kokia knyga .
kita vertus, pati auginu du sunus, tai negi ir i juos tureciau ziuret kaip i tokius, kurie bus lytiskai nevaldomi ar kels gresmes visokio plauko santykiuose.
del Montevertes pastebejimu. ne visai sutikciau. tiksliau, pasakyciau, jog gyvenimas dar ivairesnis. na taip, partneris isgelbejo gyvybe, bet jei esi aktyvus, visur makaliuojiesi, tai ir kazkas kitas gyvenimo eigoje tau isgelbsti viena ir kita gyvybe, ir jei is to gaunasi kazkoks siltas rysys, tai ka tuomet? ar kaip padorus zmogus, numeti pora euru uz padeka, geliu puokste, ir pasitrauki susikuprines, i akis net nepaziurejes?
cia nekalbu kad reikia lyzintis prie zmoniu, jei jie padaro mums dideles paslaugas, taciau jei naturaliai gaunasi paskui susisnekejimai ir ziurek pradedi bendrauti, visko veliau gali ivykti...
taip ir mano atveju. per ilgus metus darbe susiformuoja kolegiski santykiai, sutvirtina juos bendras palaikymas (ypac pries koki ziauru sefa), siaip pastovejimas nelaimese, dalyvavimas projektuose..., paskui norisi savaime kazkur ir ne darbo aplinkoj susitikti. pagalvoju, kad sita zmogu vat noreciau tureti savo "draugu sarase", o ne vien kaip kolega.
as, pvz, zinau tvirtai, kokie mano jausmai jo atzvligiu, bet jei jis blaskosi...tai turbut negerai. vat ir nervina. negi jau man paciai issizadeti to teiginio, apie kuri visiems garsiai rekiu "moteris ir vyras GALI BUTI draugais"...
negi, jei jau ne nuo vaikystes pazistamas, vadinasi negali buti jokios kalbos apie draugyste?
ypac jei vyru ne 30, ne 40, ir net ne 50