Knygų skaitytojų klubas, 92 laida - Puslapis 11 - Skaitymas

QUOTE(Alchemie @ 2015 04 06, 19:15)

Kas yra ruttarkeris?

t.y. kaip ji rasti

http://rutracker.org/forum/index.php

Taigi, dar Tahir Shah apie pasakas:

Mano tėvas dažnai sakydavo, kad pasakos - tai brangiausio
žmonijos paveldo dalis. Kai mes buvome dar maži, jis stengdavosi
patraukti mūsų dėmesį, atskleisdamas pasakų prasmę,
padėdavo atverti daugelį jų sluoksnių.
- Yra tokių mąstymo ir vaizduotės sričių, - sakydavo jis
mums, - kurias pasiekti įstengia tik pasakos, nes jos giliai prasismelkia
į pasąmonę, nelyginant rašalas į sugeriamąjį popierių.
Tėvą labai trikdė, o kartais liūdino, kad Vakaruose pasakos
ne itin vertinamos. Jis niekaip nesuprato, kodėl Vakarai taip
ilgai nesinaudojo tokiu galingu mokymo įrankiu. Juk įrankis
čia pat, sakydavo jis, jo neįmanoma nepastebėti.

***

Jis pasakė girdėjęs, jog Islandijoje ketvirtadieniais
vakare nutraukiamos televizijos laidų transliacijos.
Taip žmonės skatinami skaityti arba, dar geriau, - pasakoti
šeimos nariams savo epus.
- Reikėtų ir Maroke (pas mus taip pat ) panašiai padaryti, - pasakė jis.

***
Ne apie pasaką, bet apie sakytinį žodį:
Man pasisakė niekada oficialiai niekur nesimokęs, neišmokęs
net skaityti.
- Mokyklą man atstojo senelė, - pasakė jis. - Ji mane išmokė
beveik visko, ką žinau.
-Kur?
- Azru, kedrų miškuose. Mano seserys lankė mokyklą, bet
manęs senelė nenorėjo į ją leisti.
- Kodėl?
- Todėl, kad ten mane būtų išmokę skaityti, sakė ji.
- Man atrodo, tai atžagarus požiūris, - tariau.
- Jums taip atrodo, nes jūs lankėte mokyklą. O jai mokėti
skaityti buvo prakeikimas, užkertantis kelią gebėjimui mąstyti.
- Marvanas nutilo ir pasirėmė ant grėblio. - Aš jums kai
ką pasakysiu.
-Ką?
- Viską, ką žinau, esu išgirdęs. Gyvenime neperskaičiau nė
vieno žodžio.
- Ir ką?
- Ir todėl aš kitaip matau pasaulį.
***
Pirmosiomis Marvano darbo pas mus savaitėmis aš nejučiomis
daug mąsčiau apie jo padėtį. Jį suformavo daug senesnė
ir tam tikru požiūriu daug grynesnė sistema negu mane. Mūsų
pasaulyje įprasta su panieka žvelgti į neraštingus žmones, nes
manoma, kad jiems nepasiekiama gausybė knygose sukauptos
informacijos. Iš dalies tai, žinoma, tiesa. Jau pačiame žodyje
„neraštingas" aiškiai girdėti neigiamas atspalvis.
Tačiau sykiu būtent dėl neraštingumo beveik visą žmonijos
istoriją mes esame tokie, kokie esame. Jei neturi rašytinės kalbos,
tenka saugoti informaciją atmintyje. Užuot skaitęs, privalai
kliautis tais, kurie turi šią informaciją - pasakotojais, kurie ją atskleis.
Dauguma klajoklių genčių dėl savo prigimties neturi rašto
sistemos. Ir dėl to joms tik geriau. Ir pramogų, ir stimuliacijos
jie pratę ieškoti vieni kituose. Pasakotojai, susigūžę prie stovyklos
laužų, perduoda visiems kolektyvinę genties išmintį.
Jų sakytinė tradicija glotni ir ištobulinta, kaip laiko nusvidinti
upės akmenukai. Informacija įgauna papildomą matmenį, nes
yra suvokiama ausimis, o ne akimis. Sėdi, žiūrį į laužo liepsnas,
klausaisi, o tuo metu skleidžiasi vaizduotė.
Esu matęs, kaip pasakotojai skleidžia savo kerus Peru Amazonės
džiunglių gilumoje ir Turkijos arbatinėse, Indijoje ir
Afganistane. Esu jų radęs Papua Naujojoje Gvinėjoje, Patagonijoje,
Kenijos Rifto slėnyje, Namibijoje ir Kazachstane. Visur
jų poveikis vienodas. Jie tarsi lyno ėjikai balansuoja ant siaurutėlės
tarsi plaukelis ribos tarp tikrovės ir išmonės, giedodami
žadina primityviausią mūsų psichikos dalį. Mes negalime jų
neįsileisti. Žodžiais jie mus pakeri, moko, perteikia žinias ir išmintį,
kaip nutiko Marvanui.

***

Pasakos - tai bendroji visos žmonijos valiuta. Visos jos
paklūsta tam pačiam modeliui, kad ir kur būtų atrastos. Neįmanoma
paaiškinti, kodėl tokios pačios pasakos pasirodo įvairiose,
skirtingų žemynų kultūrose. Kaip čia yra, kad panašių
pasakų galima rasti Islandijoje ir ikikolumbinėje Amerikoje?
Kaip nutiko, kad pasaka apie Pelenę laikoma europietiška, bet
kartu tai Amerikos algonkinų genties indėnų folkloro dalis?
Mano tėvas sakydavo, kad pasakos suteikia klausytojui progą
pabėgti nuo tikrovės, bet dar svarbiau, tvirtino jis, kad jos
suteikia galimybių maksimaliai panaudoti proto galias. Atmetęs
kasdienius suvaržymus, išlaisvinęs vaizduotę žmogus pasijunta
gebąs aiškiau mąstyti.
Išmokite naudotis ausimis taip, kaip akimis, kalbėjo jis, ir
pajusite ryšį su senoviniu žmonijos paveldu, nemiegančiam
protui skirtu svajonių ir sapnų pasauliu.

***

Kaip tik čia, dykumoje, tėvas mums pasekė pasaką apie džinę,
ištekėjusią už mirtingo žmogaus. Pamiršau jos siužetą, bet
prisimenu, ką pasakė tėvas, baigęs pasaką.
- Šios pasakos - tikri dokumentai. Jos kaip žemėlapiai arba
pastatų projektai. Aš mokau žmones naudotis žemėlapiais, nes
jie pamiršo, kaip tai daroma. Gal jums atrodo, kad taip mokyti
- sekant pasakas - yra keista, bet senų senovėje žmonės tik
tokiu būdu perduodavo sukauptą išmintį. Kiekvienas mokėjo
išgauti išmintį, slypinčią pasakoje. Sugebėdavo ją įžvelgti pro
daugelį sluoksnių, lygiai kaip mes įžiūrime žuvį, įšalusią lede.
Bet pasaulis, kuriame gyvename, šito nebemoka, nors tikrai
anksčiau mokėjo. Žmonės klausosi pasakų, jos jiems patinka,
nes linksmina ir suteikia šilumos. Bet jie nesugeba įžvelgti giliau
pirmojo sluoksnio, prasiskverbti pro ledą.

***

Maroke ir apskritai arabų pasaulyje gausu simbolių, lygiai
kaip visur kitur. Bet skirtumas tas, kad rytiečio protas geba
juos suvokti ir iššifruoti. Žmonės jau kartų kartas, nuo seniausių
amžių mokomi atpažinti simbolius ir juos suprasti. Kitados
panaši nepertraukiamo mokymo grandinė egzistavo ir Vakaruose,
bet kažkada viena jos grandis nutrūko ir visa grandinė
subyrėjo. Todėl dabar simbolių, kurie puošia Vakarų visuomenę
- ir kuriuos rytiečiai puikiausiai mato - vakariečio protas
nebepajėgia iššifruoti. Jie laikomi tik dailiomis puošmenomis,
o jei kalbama apie pasakas - paprasčiausia pramoga.

Ir labai graži pasaka apie upelį

- Dabar aš jums paseksiu pasaką, - tarė jis. - Ją man pasekė
tą dieną, kai gimiau, ir dovanojo tarsi amuletą, lygiai kaip
jūs dovanojate pasaką savo dukrelei.
- Kaip ji vadinasi?
Stalius garsiai iškvėpė.
- Ji vadinasi „Smėlynų pasaka", - atsakė jis.
Jutau, jog iškeliauju į nepažįstamą pasaulį, o stalius Reda
pradėjo pasakoti.
- „Kartą buvo upelis, - pradėjo jis, - gražus, vėsus, tyras
upelis. Jis gimė iš aukštai kalnuose tirpstančio sniego, čiurleno
žemyn per įvairius akmenis ir vieną gražią dieną pasiekė dykumą.
Upelis sunerimo, bet žinojo, kad jam lemta kirsti smėlynus.
Tad jis garsiai sušuko: „Ką man daryti?" Ir dykuma atsiliepė:
„Paklausyk, upeli! Vėjas perlekia mano smėlynus, tad ir tu
įstengsi tai padaryti."
Upelis nepaklausė. Jis paleido savo vandenis tekėti į priekį.
Pirmieji lašai išnyko be pėdsako.
„Dykuma! Dykuma! - sušuko upelis. - Tu mane suvalgysi!"
Dykuma buvo sena ir išmintinga, kvailas jaunas upelis ją supykdė.
„Žinoma, suvalgysiu, - atsakė dykuma, - nes taip daro visos
dykumos. Aš negaliu pasikeisti. Būk geras, paklausyk manęs
ir leiskis įsiurbiamas vėjo."
Upelis buvo karštakošis ir jos nepaklausė. Jis buvo išdidus ir
puikavosi savimi.
„Aš upelis, - sušuko jis, - ir noriu išlikti upelis!"
Smėlynas, vis labiau nekantraudamas, vėl atsakė: „O kvailas
upeli! Tau reikia pasiduoti vėjo malonei, ir tada vėliau iškrisi lietumi.
Tavo vandens lašeliai perskries kalnus ir vandenynus, tu
tapsi daug galingesnis negu dabar esi. Prašau, paklausyk manęs!"
Upelis nepatikėjo smėlynais ir sušuko: „Dykuma, dykuma,
iš kur aš galiu žinoti, kad tu sakai tiesą?"
Dykuma sukilo smėlio audromis ir šūktelėjo: „Tikėk manimi,
o jaunasis upeli, ir gerai pagalvok: tikrai prisiminsi, kad ir
pats kadaise buvai kitoks."
Upelis giliai susimąstė, mėgindamas prisiminti, o jo vandenys
urduliavo verpetais. Pagaliau jis prisiminė... prisiminė tuos
laikus, kai buvo visai kitoks.
„Leiskis iškeliamas! - sušuko dykuma. - Skriek drauge su vėju!"
Upelis padarė taip, kaip liepė smėlynai, ir leidosi pakeliamas
miglos skraiste, kol galiausiai jį visą įsiurbė vėjas. Jis jautėsi
nuostabiai ir suprato, kad būtent taip ir turėjo būti."
Ponas Reda dunkstelėjo kumščiu sau į krūtinę ir atsikosėjo.
- Taip ir teka upelis, kurio vardas - gyvenimas, - pasakė
jis, - todėl jo didžiosios kelionės pasaka ir yra įrašyta smėlyje.

QUOTE(Shusha @ 2015 04 06, 18:22)

Giluze, meti pirštinę?

Ar tik sudominti mėgini?

<{POST_SNAPBACK}>

Tu irgi pedagogė?

Nieko negaliu padaryti, man prieš akis mėtė mėtė šitą pirštinę, kol suagitavo, dabar jau aš mėtau. Gražiai vaikus aprašo.

Neįgaliųjų internatas, ir tokia atmosfera, jų gyvenimas, tarpusavio santykiai...

Teko skaityti tokių atsiliepimų, kad pabaigę knygą vėl iš naujo skaitydavo. Bent jau jaučiu, kad iš skaityklės jos netrinsiu. Jeigu būtų galima pirkti gyvą knygą, realu, kad pirkčiau.

Neseniai skaičiau laikraštyje, kad , atrodo, Irake, buvo tokie žmonės, kurie dar visai neseniai sekdavo pasakas kavinėse ar arbatinėse, tokia profesija. Bet jų liko jau labai mažai, karas viską sujaukė. Skaitau Klopedijos citatas, ir vis prisimenu tą straipsnį. Ir ji gundo su tom savo pasakom.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis