
A. Johnson ,,Našlaičių prižiūrėtojo sūnus dar viena keista, prisijaukinta knyga. Nors šiek tiek žinojau apie Šiaurės Korėją, nors buvau nusiteikusi į romaną žiūrėti kaip į dar vieną distopiją, neįsijausti į žiaurumus, prisipažinsiu, neišvengiau guglinimo... Atvirai pasakius, gal trečdalį knygos nelabai supratau, apie ką ji... Apie propagandą? Kieno? Šiaurės Korėjos? O gal amerikiečių? Kodėl jie taip gyvena? Kodėl nebėga, net jei tam yra galimybių? Ką gali pasiūlyti vakarietiškas pasaulis ir ar jiems to reikia? Kur tas premijom įvertintas meniškumas? Sumaišties pridėjo ir žanrų kaita. Tik antroje dalyje prabilus trims balsams, ryškėjant siužetinei linijai, atsiradus trilerio elementams pagavo kažkokia chemija ir neberūpėjo niekas, o pabaigus supratau: o taip, tikrai verta dėmesio knyga. Kitokia. Taip sutapo, kad pabaigus knygą prasidėjo Rusijoje paradai. Klausydama pergalės šventės šūkių girdėjau Š. Korėjos garsiakalbį. Ir eilinį kartą susimaišė, susipynė utopijos/ditopijos/realybė...
Pradėjau O. Pamuko ,,Sniegą. Pagrindinis veikėjas vardu Ka. Kaip ir našlaičių prižiūrėtojo sūnus... Likimas.