{mosimage}Šilta jūra, auksinis smėliukas, žydras dangus... Arba žalias miškas, čiurlena upelis, kvepia žolynai... tavo išblyškus oda pagaliau gavo saulės spindulių! Niekur nereikia skubėti, nereikia anksti keltis. Atrodytų, kas gali būt geriau? Kūnas jau atsipalaidavo, bet vis šmėkšteli mintis: “Įdomu, o kaip ten dabar darbe? Ar sutartis patvirtinta? Ar visos sąlygos tiko? O jeigu  jie nerado ant mano stalo reikiamų dokumentų?..” Pavienės mintys virsta minčių spiečium. Ir viskas: dangus nebe toks žydras, ne taip skaniai kvepia žolynai, norisi susirinkus daiktus lėkt atgal į darbą...

     Kaip tai vadinasi? Psichologai šį fenomeną vadina išeiginės dienos sindromu. Pirmąkart jis užfiksuotas XX a. pabaigoje. Ir nuo tada  šis terminas yra žinomas visose postindustrinėse valstybėse, kuriose žmonės yra girdėję apie egzistencializmą, susidūrę su gyvenimo prasmės, egzistavimo klausimais. Kodėl? Todėl, kad išeiginės dienos sindromas labai glaudžiai susijęs su egzistencijos klausimu: „dėl ko aš gyvenu?“
 
     Kodėl taip nutinka? Klausimas paprastas ir kartu sudėtingas. Bet atsakymą pasufleruoja mūsų gyvenimo būdas. Kiek laiko normalus žmogus praleidžia darbe? Standartinis darbuotojas dirba pagal grafiką „nuo 8 iki 17 val.“ Variantų gali būti pačių įvairiausių – ir nuo 11 iki 20 val.,  ir nuo 5 iki 14 val. Problema ta, kad retai kuris išeina iš biuro į namus būtent tada, kada nurodyta darbo sutartyje. O jei dar pridėsime kelionėje į darbą/iš darbo sugaištą laiką, pamatysime, kad darbas yra be galo svarbus ir užima dvi trečiąsias viso mūsų gyvenimo laiko. Yra dar viena subtilybė.

     Nagrinėjant statistiką pastebėta, jog darbuotojai, turintys šeimas, profesinėje veikloje dalyvauja mažiau, nei vienišiai. Kodėl? Nesunku paaiškinti: pvz. nubunda savaitgalį vienišius ir visą dieną nuobodžiai žiūri televizorių, skaito knygas, laikraščius arba... galvoja apie darbą ar net dirba kontoroje (gerai, jei jis turi draugų, tuomet gali išeiti su jais pasilinksminti, bet tai tik vakare). Artėjant eiliniam savaitgaliui jį apima panika – ir vėl  tas siaubingas „nieko neveikimas!“ Jis trokšta tik vieno – kad greičiau ateitų pirmadienis, kada jis vėl bus kažkam reikalingas, užsiėmęs, tarp žmonių. O jei žmogus turi antrąją pusę, jis visada turės kuo užsiimti savaitgaliais, blogiausiu atveju – bent pasibarti su sutuoktiniu. Kita vertus, jei šeimyninis gyvenimas klostosi nekaip, kur žmogus ieškos nusiraminimo? – Darbe.

     Tačiau išeiginės dienos tik dvi, o atostogos – tai daug išeiginių dienų! Tokiems žmonėms ilsėtis apskritai nesinori, norisi būti ten, kur esi reikalingas ir svarbus, kur viskas aišku ir suprantama.  Tad poilsis jiems tampa – lyg atleidimo iš darbo repeticija. Ypač sunku tokiais momentais vadovaujančiam personalui: juk be jų neįmanoma apsieiti. O jei įmanoma, tai kodėl jų nepakeitus kitais arba neatleidus?..

     Kaip su tuo kovoti?

     Pirmas būdas – įsimylėti. Meilė (arba bent jau kurortinis romanas) – labai stipri terapinė priemonė, leidžianti žmogui sugrįžti prie buitiškesnių temų, daugiau kvėpuoti grynu oru ir pasportuoti (ilgi vakariniai pasivaikščiojimai), kurti eiles, rašyti dienoraščius ir romantiškus laiškelius (sumažėja intelektinė įtampa, įsijungia humanitarinis mąstymas), pagerėja nuotaika (bendros savijautos gerinimo priemonė).

     Antras būdas – keletą dienų užsiimti rankdarbiais: siuvinėti kryžiuku; taisyti seną motociklą; sutaisyti močiutės namo stogą; grybauti, uogauti – tai yra dirbti rankų darbus, padedančius sumažinti emocinę įtampą pamažu. O po to jau galite ramiai sudaryti likusių atostogų dienų veiklos planą arba visai nieko neveikti. Svarbiausia, kad užsiėmimas teiktų pasitenkinimą.

     Trečias būdas – perskaityti keletą lengvo turinio knygų iš eilės. Tik vieniems tai -detektyvai, kitiems – fantastika, o tretiems – meilės romanai. „Lengvo turinio“ knygos paprastai nepalieka gilaus įsirėžiančio atmintin įspūdžio, ir tuo pačiu „ištrina“ iš galvos slegiančią darbinę informaciją. Galima, aišku, ir televizorių pažiūrėti, tačiau kaip dažniausiai tik per atostogas ir paaiškėja, kad dienos metu be serialų ir erzinančių šou iki pat vakaro daugiau nieko gero nerodoma. Didžiulis beprasmiškos informacijos kiekis tik sukels nuobodulį ir nevers smegenų dirbti.

     Ketvirtas būdas -  paradoksali intencija (pasiskolinta iš logoterapijos). Jos esmė – humoro jausmo panaudojimas. Jei per atostogas užsinorėjote į darbą, reikia trokšti grįžti į darbą maksimaliai stipriai: „Aš noriu į darbą! Aš visiems parodysiu, kaip aš noriu į darbą! Ar jums, sėdintiems paskutinėje eilėje matosi, kaip aš noriu į darbą?“ ir t.t. Galiausiai ši mintis jums sukels tik šypseną. Svarbiausia, kad pasibaigus atostogoms grįžtumėte į normalią būseną ir nebekikentumėte nuo minties, kad reikia eiti į darbą.

     Penktas būdas – „ekstrymas“. Pramogų įvairovė ir didelis fizinis krūvis leis visiškai atsijungti nuo minčių apie darbus: nardymas, banglentės, parasparniai, vandens motociklai, kanojos, raftingas, buriavimas, kopimas į kalnus ir t.t.   O po viso to lengvai grįšite prie darbų. Visi šie užsiėmimai labai stimuliuoja aukštesnių pasiekimų motyvą.

     Jei žmogus gyvenime be profesijos daugiau nieko neturi, anksčiau ar vėliau jis praras gyvenimo tikslą: ar darbo neteks, ar per ilgai „įstrigs“ tose pačiose pareigose. O jei nebus daugiau už ko užsikabinti, jis neteks vilties ir apims depresija. Todėl be darbo (net paties mylimiausio), visada reikia turėti dar ką nors labai svarbaus ir brangaus. Antrasis ramstis leis jaustis užtikrintai ir išmokys pasidžiaugti paprastais kasdieniais dalykais, be kurių gyvenimas virsta amžinu „deadline‘u“ be jokio poilsio.

Šaltinis: kleo.ru