Nusivylimas, skausmas ir neviltis – jau praeitas etapas. Juos pakeitė tvirtas apsisprendimas pasukti kiekvienam savo keliu. Bet mintis, kad dėl suaugusiųjų klaidų kentės vaikas, nepakeliama. Gerai, jei pavyks apie skyrybas su vaiku pasikalbėti visiems kartu, jei ne – teks pranešti vienam iš tėvų.
Labai nedaug vaikų tėvų skyrybas išgyvena patenkinamai, didžioji dauguma patiria stresą, elgiasi agresyviai, prasčiau mokosi, tampa apatiški, nesveikuoja. Jūsų sūnui/dukrai reikia jūsų pagalbos.
Negalima nutylėti, kodėl liūdite dieną ir naktį, reikia kalbėti su savo vaiku. Kai užgriūva emocijų lavina, žmogus ne visada suvokia, kas yra gerai, o kas blogai. Labai dažnai tėvai ne tik nepalengvina vaiko skausmo, bet dar ir pablogina padėtį. Visa, ką jūs pasakysite vaikui (kad ir kokius teisingus žodžius parinksite), tai tebus žodžiai. Pokalbis bus efektyvus tik tada, kai vaikas iš tiesų pajaus, kad niekas jo nepameta, kad yra mylimas, kad yra kam jį išklausyti, yra kam pasirūpinti jo ateitimi. Žodžiu, turite realiai atsakyti už kiekvieną ištartą žodį:

„Juk supranti, kad mamytė ir tėvelis daugiau nebegali gyventi kartu, ar ne?“

Skyrybos iškankina, bet tai sąžiningas ėjimas, antraip dviejų žmonių sąjunga praranda prasmę. Kai kurie žmonės galvoja, kad geriau netraumuoti vaiko ir palikti viską, kaip yra. Tačiau „mirę tėvų santykiai“ tik pakenkia vaiko asmenybės vystymuisi. Jei norite, kad ateityje vaikas būtų sąžiningas ir atviras su jumis, būkite sąžiningi ir jūs.

„Kaip dažnai tau tekdavo girdėti mūsų barnius? – Nuolat. Retkarčiais supykti, prarasti savitvardą, šaukti, nekęsti yra normalu“

Labai svarbu paaiškinti vaikui, kad pyktis – natūralus jausmas, kad tvirtai ginti savo nuomonę ir aiškintis santykius yra teisinga. Nes ateityje vaikui bet kokie pykčiai gali asocijuotis su jo išgyventu skausmu per tėvų skyrybas. Pajutęs kitų pyktį jis gali ir vėl pasijusti bejėgis. Gali susiformuoti vidinis draudimas sau pykti, o tai ateityje sukeltų didelių emocinių problemų.

Paaiškinkite vaikui skirtumą tarp vaikų pykčių klasėje, kieme ir to, kas vyksta dabar šeimoje. Pirmuoju atveju tai yra normalus santykių aiškinimosi procesas ir su tuo galima gyventi, o antruoju - procesas nenormalus ir taip gyventi toliau nebeįmanoma.

„Normalu, kai tai vyksta retkarčiais, bet mums, tėvams, taip nutinka nuolat. Tai nėra nereikšmingi ginčai, mes nesutariame visą laiką.
Tu matai, kaip mama vis verkia. Tėtis vengia grįžti į namus, arba jis išlekia iškart po barnio....“

Naivu būtų manyti, kad sugebėsite nuslėpti nuo vaiko savo įtampą ir depresiją. Net ir nesuvokdamas esmės, vaikas labai jautriai reaguos į namuose tvyrantį emocinį foną. Kartais vaikai net anksčiau už tėvus pajunta, kad ilgiau kentėti nebeįmanoma.

„Viskas dėl to, kad mama ir tėtis daugiau nesijaučia laimingi būdami kartu. Štai kodėl mums taip blogai ir sunku.“

„Dėl to mes taip dažnai barame tave, nors tu visai dėl nieko nekaltas. Mes jaučiamės kaip nesavi, tai lyg liga...“

„Štai kas nutiko – mes nebesam laimingi kartu. Mes norime išsiskirti ir gyventi atskirai. Žinom, kaip tau skaudu tai girdėti. Bet tu gi matai, koks nepakenčiamas mūsų gyvenimas... todėl nusprendėm skirtis.“

„Skyrybos reiškia, kad mama ir tėtis daugiau nebegyvens vienuose namuose“

„Mes skiriamės. Bet ne dėl to, kad tu padarei kažką netaip! Ar girdi? Tu nekaltas dėl to.“

„Mes padarėme daugybę klaidų gyvendami kartu, bet tai, kad atsiradai Tu, buvo pats teisingiausias mūsų abiejų sprendimas. Nes tu mums esi didžiausias džiaugsmas.“

„Tu nekaltas. Nekaltas tu!”

Labai dažnai vaikus slegia kaltės jausmas, nes jie manosi esą tėvų skyrybų kaltininkai („aš pasielgiau blogai, o po to jie išsiskyrė, vadinasi, skyrybos yra bausmė man už blogą elgesį“). Jei nieko neaiškinsite, kaltės jausmas įsišaknys ir vaikas visą gyvenimą save baus. Kol vaikas jaučiasi kaltas, jis nesąmoningai tikisi, kad dar gali viską sugrąžinti atgal. Todėl turite daug kartų jam pakartoti, kad esate nepatenkinti ne juo, o vienas kitu, kad pykstate ne ant vaiko.

„Tu klausi, kas kaltas? Tėtis ir mama – abu padarėme daug klaidų. Mes nesam idealūs. Mes nevisagaliai. Mums labai gaila, kad taip nutiko. Mes žinom, kaip tau skaudu.“

Vaikai tiki, kad tėvai visagaliai, todėl labai liūdna išsklaidyti šią iliuziją. Vis dėlto, jei to nepadarysime, kas, vaiko logika remiantis, liks kaltas dėl skyrybų? – tik jis vienas. Todėl kalbėkite su vaiku apie savo klaidas – ir tėčio, ir mamos.

„Pasakyk mums, kaip dabar jautiesi, mums svarbu tai žinoti... Kai kurie žmonės, kai jiems labai bloga, nori pasislėpti nuo visų, kiti – ieško išeičių, o ką galvoji tu? Ar pyksti? Tai normalu. Normalu stengtis kažkuo prasiblaškyti.“


Kas nutinka, jei nesuteikiame progos vaikui išsikalbėti?


Galbūt vaikas atsisakys pripažinti tiesą, arba ims elgtis kaip mažas vaikas (nesąmoningai grįžta į tuos laikus, kai viskas buvo gerai). Jis gali susirgti. Psichosomatiniai sutrikimai – nuo peršalimo ligų iki enurezės ar astmos priepolio – dažnai lydi skyrybas išgyvenančius vaikus. Vaikas gali tapti agresyvus ir priešiškas. Jis keršyja tam, kurį laiko kaltu už suteiktą skausmą. Būtų neprotinga reaguoti į šią agresiją griežtomis bausmėmis. Geriau padėkite vaikui išreikšti savo liūdesį ir skausmą.

Pati dažniausia ir normaliausia vaiko reakcija – verksmas. Reikia išverkti savo skausmą. Jis dar nesugeba žodžiais išreikšti jausmų, bet ašaros palengvina būseną, ypač, jei liejasi gailesčio ir liūdesio, o ne pykčio ašaros. Pasakykite jam:

„Žinau, tu verki, nes patyrei tiek daug... Matau, koks tu stiprus, ir myli mus, nepaisydamas visko, kas nutiko.
Bet... kad ir ką tu darytumei, tėtis ir mama kartu nebegyvens. Mes labai daug apie tai galvojome, bet neturime kitos išeities. Mums nereikėjo tuoktis, tai buvo klaida, o klaidas reikia ištaisyti. Kad kažkas pasikeistų, mums reikia išsiskirti“

Jokiu būdu neleiskite vaikui suprasti, kad skyrybų klausimas dar gali būti persvarstytas. Būtų labai žiauru suteikti vaikui tuščią viltį. Vienintelė teisinga formulė – tėvai skyrybų klausimą tarpusavy aptarė galutinai.

„Nors mes daugiau nesam vyras ir žmona, ir toliau liekame mama ir tėtis. Mes abu – tavo tėvai. Kiekvienas mes padarysim dėl tavęs viską, ką tik pajėgsim. Abu tave mylim ir mylėsim visada.“


Abu esate gyvi ir mylite savo vaiką, kaip anksčiau. Dabar, kai pykčiai ir nepasitenkinimas vienas kitu nebetemdys jūsų bendravimo, bendrauti su kiekvienu iš jūsų atskirai vaikui bus lengviau. Atstumas – ne kliūtis meilei ir supratimui, kai suaugęs yra sąžiningas ir atviras. Galbūt kažkuris jūsų išvyks toli, bet juk yra telefonas ir paštas, daugybė šiuolaikinių ryšio priemonių. Įtikinkite vaiką, kad kai tik reikia mamos/tėčio patarimo, pokalbio - jis visada sulauks dėmesio ir žinos, kaip su jais susisiekti bet kuriuo paros metu.