{mosimage}Beveik visi vaikai pirmaisiais gyvenimo metais kartas nuo karto čiulpia savo pirštukus. Daugeliui šis įprotis atsiranda dar būnant motinos įsčiose. Ir čia nėra nieko neįtikėtino. Kūdikiams burnytė – tai ne tik organas maistui nuryti, o taip pat ir priemonė pažinti aplinkinį pasaulį, patirti malonumą (jūsų siaubui – į ją keliauja viskas, ką tik vaikas gali pasiekti!). Pirmą kartą burnytėje pirštukai atsiduria atsitiktinai, bet vaikas labai greit pajunta, kad tai suteikia jam malonių pojūčių. Ir greit pirštukai patenka į burną reguliariai.

      Iš pradžių ir jums tai gali pasirodyti miela, galbūt jūs net apsidžiaugsite, kad vaikutis rado būdą nusiraminti be jūsų pagalbos. Prabėgus keletui savaičių, kai įprotis jau įsišaknija, jums darosi neramu. Jau įsivaizduojate, kaip jūsų paaugęs vaikas, vis dar čiulpdamas pirštą, jau eina į pirmą klasę...

      Geriausia išeitis – nustoti jaudintis ir palikite tai vaiko nuožiūrai. Nėra jokių įrodymų, kad piršto čiulpimas kelia „grėsmę“ ar kenkia psichinei vaiko sveikatai. Jei šis įprotis išnyksta iki vaikui sukanka 5 metai, jis negali pakenkti vaiko pagrindiniams dantims. Daugelis gydytojų sutinka su tuo, kad šis įprotis, būdingas tam tikram amžiaus tarpsniui, prapuola po to, kai vaikas paauga ir neverta kovoti ir stengtis atpratinti vaiką nuo piršto čiulpimo, kol jam nėra 4 metų.

      Tyrimai rodo, kad beveik pusė visų vaikų daugiau ar mažiau išsaugo šį įprotį  išaugę iš kūdikystės. Pats pikas pastebimas 1,5 – 2 gyvenimo metais. Beveik 80 proc. vaikų atpranta nuo to savo iniciatyva iki 5 metų, ir 95 proc.  – iki 6 metų.

      Kai vaikui sudygsta pagrindiniai dantukai, įprotis čiulpti pirštą gali pakenkti normaliam burnos ertmės vystymuisi ir ją deformuoti. Tačiau vaikas tuo metu yra jau pakankamai didelis, ir gali sąmoningai stengtis nuo to atprasti. Didžioji dalis piršto čiulpimo atvejų nėra emocinių sutrikimų rezultatas, bet yra ir tokių atvejų, kada pirštas čiulpiamas siekiant emocinio palaikymo, tuomet prireikia psichologo konsultacijos.

      Įsitikinkite, ar kūdikis, žindomas motinos pienu, pirštą čiulpia ne dėl to, kad yra alkanas ar nori kompensuoti malonumo žįsti trūkumą. Per kiekvieną maitinimą leiskite jam ilgiau žįsti krūtį (jis per daug pieno tikrai neišgers).

      Jei piršto čiulpimas trukdo vaikui pirštukais pažinti aplinkinį pasaulį, kartas nuo karto išimkite pirštuką iš jo burnytės ir nukreipkite jo dėmesį į žaislus, arba pažaiskite pirštukų žaidimus.

      Jei vaikas ir paaugęs toliau čiulpia pirštą, jums ne kartą teks išgirsti aplinkinių nepasitenkinimą, pastabų, ypač iš vyresnės kartos žmonių. Jei turėsite noro, paaiškinkite jiems, jog paskutinių mokslinių tyrimų duomenimis, piršto čiulpimas nekenkia vaikui ir nėra emocinės raidos sutrikimas.

Šaltinis: kid.ru