Ir mato būtent tokias: piktas, rėkiančias, baisias, nepasitikinčias savimi. Tokiomis minutėmis jis gauna tokį baimės užtaisą, kurio pakaks visam gyvenimui, kurio vėliau mėgins atsikratyti pats arba psichologų bei mylimų žmonių pagalba.
O ką matome mes? Mes matome į kamuoliuką iš baimės susigūžusią būtybę, galvojančią tik apie viena: greičiau viskas pasibaigtų! O akys pilnos išgąsčio ir ašarų. Kodėl?
1. Todėl, kad vaiko baimė... suteikia jums malonumą. Deja, yra būtent taip. Antraip mes taip nesielgtume. Kažkada, vaikystėje, mes gavome savo porciją baimės ir skriaudos. Vėliau, bręsdami mes vis nudegame, bijome, klystame, vis kaupiame savyje baimes ir skriaudas. Atsiradęs šeimoje vaikas tampa objektu, ant kurio išliejamas visas susikaupęs negatyvumas. Deja.
Be abejo, specialiai mes taip nesielgiame! Jūs turbūt jau spėjote pasipiktinti teiginiu, jog mums tai suteikia malonumą. Tačiau toks jau visatos dėsnis: visos besikartojančios gyvenimiškos situacijos mums teikia malonumą, antraip jos nesikartotų.
2. Keistis sunku. Kad pakeistumėte situaciją, reikia save pamatyti iš šalies, pasibaisėti, atleisti sau, priimti save tokią, kokia esate, pamilti save.
Manome, kad Jūs galite tai padaryti. Gal pamėginkite?
Pasikeisti sunku, bet įmanoma
Pirmas žingsnis: Būtina save pamatyti rėkimo momentu. Pamatėte? Daugiau pridurti nėra ko, nes vaizdas ir taip pakankamai nemalonus. Nuo šiol: STOP!
Antras žingsnis: Priimkite save tokią, kokia esate. Jokiu būdu nekaltinkite savęs, neieškokite pasiteisinimų ar kaltų savo aplinkoje. Jūs esate tokia, nes šiuo momentu pasirenkate tokia būti. Sakykime, kad iki dabar jūs tiesiog nežinojote, kad galima elgtis kitaip.
Trečias žingsnis: Dabar, kai žiūrite į save negailėdama ir nekaltindama, kai sąmoningai nustūmėte emocijas ir blaiviai žiūrite į situaciją, pats laikas paklausti: o kodėl aš rėkiu? Nejaugi mano rėkimo priežastis yra mano brangiausio pasaulyje turtelio poelgis? Kieno mintys, poelgiai ir baimės yra tikroji šio riksmo priežastis? Pagalvojote? Atsakėte?
Kitas klausimas: KODĖL aš rėkiu? Arba: Ko siekiu savo rėkimu? Ar tik taip galiu pakeisti situaciją? Ar tai pats efektyviausias būdas?
Ketvirtas žingsnis: Tikimės, kad jau seniai nustojote rėkti, atsiprašėte savo mažylio / paauglio (amžius nesvarbu), atsakėte sau į šiuos klausimus ir pasidarėte išvadas. Labai svarbu: neprisiekinėkite sau ir nežadėkite, nesistenkite tapti idealia mama. Jei tiek ant savęs užsiversite, vadinasi dar sau neatleidote. Deja. Užteks pažvelgti į save iš šalies, kai rėkiate ant vaiko. Mokykitės susistabdyti. Kaskart seksis vis geriau. Ir tada rėkimas nebeteks tikslo.
Vaiko nuomonė
Vaikas nesuvokia rėkimo prasmės nuo pat pradžių: kodėl mylinti ir švelni mama staiga pavirsta pikta ragana. Daugeliu atvejų vaikui neaiški šio virsmo prasmė, ir iki tam tikro amžiaus jis negali pažvelgti į pasaulį per jūsų baimių ir kompleksų prizmę. Paklauskite vaiko apie savo trūkumus: kas jam jumyse nepatinka? Ką galima pakeisti? Išgirsite įdomių dalykų. Pavyzdžiui: mamyte, nereikia po to atsiprašinėti, verkti ir sakyti, kad labai mane myli, tu geriau nerėk.
Ramaus tono rezultatai stulbinami: jūs imate girdėti savo vaiką, o jis klauso jūsų. Taika, santarvė ir meilė karaliauja jūsų namuose. Ar ne tai vadinama laime?
Šaltinis: zachem.biz