Fizinė kultūra - tai kūno kultūra pačia plačiausia prasme, apimanti daugybe aspektų. Ir naujagimiui, ir kūdikiui jos reikia ne mažiau negu suaugusiajam.
Apskritai fizinės kultūros svarbiausios funkcijos yra: pirma, kokybiškai kitokiame lygmenyje duoti žmogui tuos krūvius, kurių jis nebegauna vystantis civilizacijai; antra, būti viena iš visapusiško, harmoningo vystymosi priemonių, - dėl to, kad kokybiškai skiriasi nuo fizinių pastangų, siekiant susirasti maisto bei patenkinti elementarius gyvybiškus poreikius, ir dėl to, kad fizinė kultūra glaudžiai susijusi su psichika.
Žmogaus protėviui besivystant į šiuolaikinį Homo sapiens, reikšmės turėjo visas kompleksas faktorių, ir adaptavimasis neapsieidavo be vienokios ar kitokios įtampos. Atsižvelgiant į fizinio aktyvumo reikšme psichikai vystytis, šis faktorius, iš visko sprendžiant, buvo itin reikšmingas. Nesunku įsivaizduoti, kokius fizinius krūvius turėjo pakelti pirmykščio žmogaus vaikelis, ir tie krūviai tapo viena iš evoliucijos sąlygų.Šiuolaikiniame gyvenime tokių krūvių, žinoma, nereikia. Tačiau dėsnis tebelieka galioti . Judėjimas tebėra vystymosi sąlyga.
Jeigu kūdikiui šiandien dar siūloma šiokių tokių pratimų (tiesa, labiau tinkančių sergančiam ir sukriošusiam seneliui), tai naujagimio fizinė kultūra - nesibaigiantis gulėjimas vystykluose. Pati liūdniausia šito pasekmė - gamtos duotų vystymosi galimybių nerealizavimas - tiek fizinių, tiek ir psichinių. Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų mažyliui būtinas judėjimas, pratimai. Ir labai svarbu, kad suvoktume pagrindinį kūdikiui siūlomų pratybų tikslą - tegu atsiskleidžia jame slypinčios jėgos, tegu Gamta realizuoja savo evoliucijos programas. Suprantama, kad fizinė kultūra padeda spręsti ir kai kurias pavienio asmens problemas: susirgus gydytis, koreguoti judėjimo funkcijas, atstatyti pusiausvyros psichines būsenas ir t. t.
Pabrėžiame, kad trys pagrindinės kūdikiui skirtos fizinės kultūros sudėtinės dalys yra tokios:
Dinaminė gimnastika. Tai dinaminių pratimų sistema, kurią lengvai išmoksta ir tėvai, ir kūdikis, nes ji prieinamiausią ir universaliausia fizinės treniruotės forma, įvairiais teigiamais aspektais padedanti kūnui ir psichikai.
Treniruotės vandenyje, arba akvatreningas. Vanduo suteikia didelių galimybių pats savaime kaip biologiškai aktyvi terpė ir kaip ypatinga aplinka treniruotėms, leidžianti atlikti su kūdikiu ir aktyvius kvėpavimo pratimus.
"Baby-joga". Tai speciali gimnastika, primenanti jogos pozas, atliekama su kūdikiu paprastai vieną kartą arba, jei būtina, keletą kartų po gimimo. Šią gimnastiką turi atlikti patyręs specialistas.
Reikia pabrėžti ir tą faktą, kad bet kokia pratybų su kūdikiu forma yra ne tik fizinė, bet ir psichoemocinė sąveika su juo. Netgi jei jūs paprasčiausiai liečiate kūdikį ranka, jam tai yra žinios perdavimas, dar vienas štrichas besiformuojančiame pasaulio paveiksle.
Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų mažylis sugeba bendrauti su aplinkiniais žmonėmis ir jaučia to bendravimo poreikį. Iš esmės mes bendraujame su kūdikiu nuolat, kad ir ką su juo darytume. Ar jis sotinasi, kai žinda krūtį, ar supasi ant mūsų rankų, ar kai mes jį maudome, masažuojame, darome su juo gimnastikos pratimus, be grynai praktiškų veiksmų tarp mūsų ir kūdikio vyksta savotiškas dialogas, perteikiamas pačiais įvairiausiais signalais. Šis dialogas neišblėsta netgi tada, kai kūdikis miega. Ir nuo jo vyksmo supratimo priklauso, kaip sąmoningai bendrausime iš savo pusės.
Fizinės kultūros pratybos su kūdikiu - irgi savotiška bendravimo su juo forma, ir šio aspekto reikšmingumo santykis su fizinės treniruotės aspektu yra maždaug toks pat, kaip bendros auklėjimo problemos su fizinio vystymosi problema. Tai savita kalba, kuria kalbėdami mes nuo pat pirmųjų dienų galime su kūdikiu apsvarstyti daugybe problemų, pranešdami jam žinias, aktualias būtent jo amžiuje ir būsenoje.
Šios kalbos savitumas tas, kad bendravimas vyksta signalais, neįprastais suaugusiam žmogui. Čia regėjimas ir klausa perteikia kūdikiui daug mažiau informacijos, negu jo lytėjimas, vestibiuliarinis aparatas, šilumos receptoriai. Itin svarbūs čia kinestetiniai pojūčiai, t. y. kūno padėtis erdvėje, raumenų įtempimo pojūčiai, ir apskritai ta būsena, kurią galima pavadinti "vidiniais kūno pojūčiais". Įgijęs tam tikrų įgūdžių, suaugės gali užpildyti šiuos informacijos kanalus taip pat subtiliai ir diferencijuotai, kaip tai jam pavyksta bendraujant su suaugusiu partneriu regėjimo ir klausos dėka.
O grįžtamasis ryšys, t. y. suaugusiojo priimami iš kūdikio signalai, vyksta ir įprastine forma, - per pojūčių organus, ir tiesioginiu kūdikio būsenos pajautimu bondingo dėka. Fizinės mankštos pratybos, atliekamos su mažyliu, padeda tėvams betarpiškai jausti jo būseną, padeda susiformuoti bondingui. Judesių kalba galima padėti kūdikiui dar visai mažutėliui konkrečiai suvokti tokius fundamentalius dalykus, kaip jo kūno sandara, žinoti apie tai, kaip jis funkcionuoja, kaip įsitempia, atsipalaiduoja ir ilsisi, kokios jo galimybės ir kur jų riba. Mažylis susipažįsta su tokiomis aplinkinio pasaulio charakteristikomis kaip erdvė ir laikas, sužinodamas, kas yra viršus, apačia, judėjimo krypties keitimas, ritmas ir aritmiškumas, greitis, sukimasis, amplitudė, padėtis ir išsidėstymas ir t. t. Labai daug kūdikis sužino ir apie tėvus - kaip jie jį vertina, kiek jį jaučia, ką jam nori pasiūlyti, kiek juo tiki ir kiek gali jį suprasti.
Žinoma, čia neturime omeny, kad kūdikis racionaliai suvokia visus čia išvardintus aspektus, tačiau, susidurdamas su jais kaip su veikiančiais faktoriais, jis įvertina ir įsidėmi juos betarpiškai, jie organiškai įsipina į tą pasaulėvaizdį, kuris formuojasi mažylio sąmonėje. Šio pasaulėvaizdžio įvairiapusiškumas, savo galimybių nuovoka padeda kūdikiui aiškiau suvokti, kas yra norma. Tai didina jo adaptavimosi galimybes, fizinį ir psichinį atsparumą, padeda jam atsirinkti, didina domesį savo egzistavimu, aplinkiniu pasauliu, prisideda prie savivokos proceso, formuoja pasitikėjimą savo jėgomis. Bendrai ir visapusiškai stiprinant organizmą, stiprėja ir kūdikio imuninė sistema. Kūdikis rečiau serga, lengviau pakelia bet kokius negalavimus.
Fizinės kultūros metodais tėvai gali nukreipti vaiką į įvairaus pobūdžio ir laipsnio emocines būsenas. Tokia emocinė įkrova, teisingai valdoma, užtikrina sveikos, atsparios kūdikio psi chikos vystymąsi. Formuojasi optimistiškas, santūrus vaiko charakteris, tokios savybės kaip komunikabilumas, ramumas, pasitikėjimas savimi, noras pažinti, kitam padėti, būti atviram.
Visai neperdedame, kad tokios galimybės suteikiamos, atrodytų, grynai fiziniais pratimais. Juk naujagimių ir kūdikių fizinis kūnas su psichika taip glaudžiai susijęs, kad prisilietimų kalba, kūno judesių kalba jiems yra informatyviausia. Reikia visada atsiminti, kad atlikdami su kūdikiu vieną ar kitą pratimą, mes veikiame jo psichiką ne mažiau, negu raumenis ir sąnarius.
Fizinė kultūra naujagimiams ir kūdikiams - tai ne kažkokia griežta programa, kurią tėvai privalo realizuoti maksimaliai tiksliai ir kurios visus punktus įvykdę jie gali tikėtis kokių nors iš anksto pažadėtų rezultatų. Tai instrumentas, kuris įduodamas tėvams į rankas, kad padarytų jų darbą su kūdikiu efektyvesnį, priemonė, leidžianti daryti kūdikiui rezultatyvesnį poveikį. Fizinė kultūra leidžia tėvams pasiekti tuos tikslus, kuriuos jie patys numato savo vaikams, tačiau rezultatas labai priklauso nuo tikslo realumo, jo atitikimo kūdikio galimybes bei nuo tėvų išmanymo. Pavyzdžiui, nejautriai elgiantis su mažyliu, kai aukšti "sportiniai" rezultatai vertinami labiau už teigiamą kūdikio požiūrį į fizinę veiklą, žinoma, galima susilaukti visokiausių neigiamų efektų - streso, pervargimo, traumų. Fizinės kultūros metodų naudojimas su naujagimiais ir kūdikiais reikalauja iš tėvų atidaus, atsakingo požiūrio į pratybas, supratimo, kad nors iš esmės įvairių formų pratimai efektyvūs ir universalūs, galutinis rezultatas priklauso nuo jų pačių.
Daugiametė patirtis patvirtina, kad žemiau pateikiami metodai efektyvūs, o vaikų vystymosi ir sveikatingumo aukštus rezultatus pasiekti realu. Tačiau labai individualūs kūdikių fizinių ir psichinių būsenų skirtumai, skirtingos tėvų galimybės, kontakto su kūdikiu glaudumo skirtumai, skirtingas žinių apie kūdikio organizmą lygis, pagaliau skirtingi tikslai, kuriuos sau ir vaikams tėvai užsibrėžia, neleidžia daryti jokių plačių apibendrinimų, kurių pagrindu galima būtų pateikti objektyvias rekomendacijas apie fizinės veiklos normas, rengimo terminus ir trukmę, krūvių režimą, nustatyti, iki kurio laiko būtinai norima pasiekti konkrečių rezultatų. Tačiau fizinės veiklos metodika tokia, kad, palengva ją įvaldydami, netgi mažai patyrimo turintys tėvai gali išmokti jausti ir suprasti savo mažylį, teisingai veikloje sudėlioti akcentus, daryti sudėtingesnius pratimus ir didinti krūvius, itin atsižvelgdami į savo įgudimo lygį ir kūdikio vystymąsi, nestatydami jo net į menkiausią pavojų.
Ir dinaminę gimnastiką, ir treniruotes vandenyje čia pateikiami kaip atskirus etapus. Pereiti į kitą etapą reikia tik tada, kili įsisavintas ankstesnysis. Vis nauji pratimai ir judesiai paruošiami tarsi "iš anksto", subrandinant juos ankstesniais pratimais, kiekvienas naujas etapas išsirutulioja iš ankstesniojo. Galiausiai, remdamiesi savo asmeniniais įgūdžiais, fizine ir psichine mažylio būsena, jo individualiomis savybėmis ir pagal iškeltus uždavinius panaudodami šiuos etapus kaip praktinę darbo medžiagą, kiekvieni tėvai su savo mažyliu kuria savą, unikalią veiklos sistemą, labiausiai tinkamą būtent jiems.
Ištrauka paimta iš Trunovo ir Kitaevo knygos "Kūdikystės ekologjia"