{mosimage}
Stebėdami savo vaiką, lygindami jį su kitais vaikais, draugų mažyliais normalūs mylintys tėvai vis ieško įrodymų, jog “mūsiškis ne blogesnis už kitus”. Dėl to jų gyvenimas pilnas įvairiausių išgyvenimų. Problemos ir dingstys dėl ko nors sunerimti vis keičia viena kitą. Ar gerai laiko galvytę? Ar išdygs pirmas dantukas laiku? Kada jis pagaliau atsisės, ropos, vaikščios? Nejaugi jis taip ir neprakalbės – jau metai, o jis dar tik “mama” ir “duok” tesako?

     Mes nuolat su visais aptarinėjame mus jaudinančias problemas. Vos tik per gimtadienio šventę jūs pasididžiuojate: “Mūsų Lukas 10-ies mėnesių jau vaikščiojo!”, iškart atsiranda žymiai “sėkmingesnių”, kurie jau 9 mėnesių tai darė. Detalus tos temos nagrinėjimas kaipmat išsiplečia iki visų giminaičių pasiekimų toje srityje aptarimo. O po valandžiukės jūs susigriebsite begalvojantys, kad jūsų mylimiausias ir pats gabiausias sūnelis virto paprasčiausiu vaiku su eiliniais gebėjimais.
 Mokėjimas savarankiškai, be suaugusiųjų pagalbos, pasinaudoti puoduku tapo akivaizdžiu įrodymu to, kad vaikas jau “didelis”; jūs netveriate nekantrumu pamatyti savo atžalą išdidžiai sėdint ant puoduko. “Žibalo į ugnį” užpila kaimynė, kurios dukra jau seniai tai daro, todėl jūs  tvirtai nusprendžiate: gana būti mažium. Nuo dabar pradedam draugystę su puoduku! Prieš tai reikėtų kai ką patikslinti: vienas pats jūsų vaikas negreit pasieks numatytą tikslą. Jūs būtinai turite būti šalia jo. Ar jūs pasiruošę tam?

     Ar daug jūs pažįstate vaikų, kurie pradėjo lankyti mokyklą, dar nemokėdami susitvarkyti gamtinių reikalų? Atsakymas vienareikšmis – nedaug, o jei tiksliau – tokių nepažįstate. Turite suvokti, kad jei vaikas neturi kokių įgimtų ar įgytų patologijų, tuomet anksčiau ar vėliau jis išmoks kontroliuoti savo poreikius. Ką šiame kontekste reiškia “anksčiau ar vėliau”? Anksčiau, tai kada – pusės metų, metukų? Vėliau, tai – 3 ar 4 metų? Vienareikšmio atsakymo nėra ir būti negali. Turite pasikliauti tik savo asmenine nuomone apie tinkamiausią laiką ir tikslingumą. Ne močiučių, promočiučių pamokymais, kurių visi 5-10 vaikų “patys, metukų būdami, susitvarkydavo, ir nebuvo išlepinti niekam nereikalingomis ir kenksmingomis sauskelnėmis”; ne kaimynės pasakojimais, kaip ji per pastaruosius pusę metų nebepirkdama sauskelnių sutaupė  tokią sumą, kiek kainuotų 20 pakuočių skalbimo miltelių.

     Turite nusistatyti neginčijamą taisyklę: tai yra jūsų vaikas, jūsų pinigai, kuriuos išleidžiate sauskelnėms ir rūbeliams, tai jus tenkina/netenkina tai, ką vaikas daro/nedaro. Kada ir kaip vaikas pradės atlikinėti gamtinius reikalus – tik jūsų šeimos asmeninis reikalas. Yra tik viena šios taisyklės išimtis. Tai tik jūsų šeimos reikalas, jei tai netrukdo kitų šeimų gyvenimui (pvz. kai vaikas šlapinasi prie kaimynų durų nėra normali).

     Kad  nesėkmingų bandymų pratinti prie puoduko būtų kuo mažiau, pasistengsime pateikti šiek tiek teorinės informacijos.

      Nuo gimimo kūdikiai šlapinimosi ir tuštinimosi nekontroliuoja. Šie procesai vyksta paklūsdami refleksams, nedalyvaujant galvos smegenų veiklai. Užduotis pripratinti prie puoduko, išvertus į protingą kalbą, būtų paversti įgimtą nesąlyginį refleksą sąlyginiu. Sėkmę lemia 3 faktoriai:

1. organų, dalyvaujančių tuštinimosi ir šlapinimosi procesuose išsivystymas, būklė;
2. nervų sistemos (ypač galvos smegenų žievės) išsivystymas, būklė;
3. išorinių veiksnių intensyvumas, t.y. tėvelių pedagoginis aktyvumas.

     Išvada: kuo anksčiau pradėsite pratinti prie puoduko, tuo daugiau reikės įdėti savo jėgų. Mokymas bus tuo sėkmingesnis, neskausmingesnis ir paprastesnis, kuo labiau vaikas bus fiziškai išsivystęs.

     Daugeliui kantrių ir aktyvių tėvų pavyksta pasiekti nuostabių rezultatų jau pirmaisiais vaiko gyvenimo metais. Jie didžiuojasi, kad 7-10 mėn. mažyliai pasišlapina sukomandavus: “si-si” ir pasituština, pastenėjus “a-a-a”. Čia nėra nieko nuostabaus. Daug kartų kartojant komandas, nesunku pasiekti sąlyginio reflekso atsiradimo, tik tas refleksas nėra tai, ko mums reikia. Kodėl? Nes tai ryšys tarp garso “si-si” ir šlapimo pūslės ištuštinimo. Bet grandinė turi būti visai kitokia. Ne “si-si” – pūslės prisipildymas – pasišlapinimas, o štai tokia: pūslės prisipildymas – puodukas – pasišlapinimas. Motyvu sėsti ant puoduko turi tapti fiziologinis procesas (pūslės prisipildymas), o ne garsinis dirgiklis “si-si”. Antraisiais gyvenimo metais situacija keičiasi. Nuo 9 mėn. pagal komandą klusniai sėsdavęs ant puoduko vaikas, staiga nustoja tai daryti, protestuoja ir kovoja už savo laisvę. Viskas labai suprantama – atėjo metas, kai natūraliai ėmė formuotis minėtų procesų kontrolė. Vaiko pūslė tuščia, o tie įkyrūs suaugusieji vis lenda su savo “si-si”!

     Kokių stulbinančių rezultatų bepasiektumėte, tai truks laikinai (iki kokių 1,5 metų). Į tai galima pažvelgti filosofiškai. Nėra blogai, kad sutaupysite kažkokį kiekį sauskelnių ir supažindinsite vaiką su tokiu daiktu, kaip puodukas. Tik ši pažintis žvelgiant iš medicininių pozicijų bus paviršutiniška, o atsiradę įgūdžiai - netvirti.

     Refleksų susiformavimo terminai labai individualūs. Sąmoninga draugystė su puoduku gali prasidėti jau 1 metų, bet visai įmanoma, kad ir 3 metų vis dar “niekaip nepavyksta”. Sunerimę dėl to tėvai bando aktyviai veikti procesą, griebiasi prievartos elementų: verčia atsisėsti ant puoduko, neleidžia atsistoti nuo jo , baudžia už “balutes” ant žemės. Pasekmės – isterika, antipatija šlapinimosi procesui, puodukui ir net tėvams. Svarbi taisyklė: jei nepavyksta susidraugauti su puoduku, dar palaukite. Pamirškite tai 1-2 mėnesius. Vėl naudokite sauskelnes, be reikalo netraumuodami nei vaiko, nei savo psichikos.

      Specialistų nustatytos fiziologinės normos:

1. natūralus perėjimas prie šlapinimosi/tuštinimosi procesų kontrolės prasideda suėjus 1 metams ir aktyviai “bręsta” per antruosius gyvenimo metus;
2. vidutiniškai daugiau-mažiau tvirti įgūdžiai atsiranda  22 – 30 mėnesiais;
3. tvirti sąlyginiai refleksai formuojasi apie trečiuosius gyvenimo metus.

     Visa tai teorija. Netrukus pereisime prie konkrečių praktinių patarimų. Dar norisi pabrėžti: mėginimas pripratinti vaiką prie puoduko iki 1 metų tėra sauskelnių taupymas, su sąmoningos kontrolės formavimusi tai neturi nieko bendro. Rekomenduojamas amžius pratintis prie puoduko svyruoja nuo 1 iki 3 metų.

     Kad procesas vyktų kuo sklandžiau, stebėkite požymius, kurie rodo psichinį bei fiziologinį vaiko organizmo pasirengimą:

• Šlapinimosi/tuštinimosi procesų režimas tapo daugiau mažiau stabilus
• 1,5-2 val. sauskelnės išbūna sausos
• vaikas jau pažįsta kūno dalis ir žino drabužių pavadinimus
• suvokia, žino žodžius: “pasisiojau”, “pakakojau”
• neigiamų emocijų reiškimas dėl nešvarių, šlapių sauskelnių
• mokėjimas savarankiškai apsirengti/nusirengti
• mokėjimas savarankiškai išeiti/įeiti į tualeto kambarį
• pats patikimiausias požymis – gebėjimas bet kokiu būdu (žodžiu, judesiu, garsais) perduoti tėvams sąvoką “noriu”.

     Jei visos šios sąlygos yra, ir noro yra, galime pradėti:

1. Pasirengęs turi būti ne tik vaikas, bet ir suaugusieji. Turėsite daugiau laiko praleisti su vaiku. Įgūdžių neišugdysite per sekmadienį, ar prieš močiutės atvykimą į svečius.
2. Geriausias metas – vasara. Lengviau nusirengti, mažiau rūbelių skalbti, nutikus “nelaimei”, jie greičiau džiūsta.
3. Vaikai, kaip ir suaugusieji, linkę imtis permainų kai yra geros nuotaikos.
4. Siūlome vaikui puoduką tuomet, kai didžiausia tikimybė, kad procesas įvyks  - po miego, po valgio ir pan.
5. Sėkmės atveju labai giriame. Jei nepavyko – iš visų  jėgų stengiamės nenusiminti, jei nusivylėme – to neparodome.
6. Fiksuojame vaiko dėmesį ne tik į patį puoduką ir kur jis padėtas, bet ir tai, kaip ir kur išpilti jo turinį, nuleisti vandenį, kaip išplauti puoduką, kur vėl pastatyti. Visa tai tampa savotišku įdomiu žaidimu.
7. Pamažu siūlome puoduką ne tik kai vaikas užsinori, bet ir tada, kai to reikalauja dienotvarkė, pvz. prieš pasivaikščiojimą lauke, prieš pietų miegą.
8. Visiškai atsisveikinti su sauskelnėmis nereikėtų. Jos pravers kelionėse, naktimis, kartais ir pietų miego metu.
9. Puoduko forma ir jo modernios detalės neturi didelės reikšmės. Svarbu kad puodukas būtų suvokiamas ne kaip žaislas, o kaip tam tikros paskirties daiktas. Neskatinkite naudoti jį žaidimuose kaip kėdutę. Bet svarbu, kad puodukas būtų pagamintas iš ekologiškos plastmasės, jo dydis atitiktų vaiko užpakaliuką, nebūtų šaltas.
10. Ar puodukas, ar specialus  dėklas ant unitazo vaikams? – kaip jums patogiau. Pradžioje procesas gali ilgai užsitęsti ir sėdint ant puoduko kambaryje bus maloniau bendrauti, nei ankštame tualete. Derinti – ir puoduką, ir dangtį ant unitazo visai tinkamas variantas.

Šaltinis: medicinform.net