{mosimage}Kaip susiformuoja pagrindiniai vaiko charakterio bruožai? Be abejo, šeimoje. Ar jis bus geras žmogus, ar gerbs kitus, ar viskas bus atvirkščiai, priklauso nuo auklėjimo. O mąstymas, intelektas? Daugelis galvoja: „Čia jau mokyklos reikalas. Tam ir yra mokytojai!“ Ir jie labai klysta: intelekto ugdymas prasideda nuo pirmųjų kūdikio žaidimų, bendravimo su artimaisiais, pasakų klausymosi. Žaidimai ypač svarbūs.

Mokslininkai jau seniai įrodė, kad žaidimo procese modeliuojamas būsimas vaiko elgesys bendraamžių kolektyve, vėliau šeimoje, visuomenėje.

Žaidimai mažylio gyvenime užima ypatingą vietą. Jūs daug ko nesuprasite, jei neįsigilinsite į jo žaidimų pasaulį. Natūralaus, nesurežisuoto žaidimo procese galime stebėti, kaip vystosi vaiko intelektas.

2-3 metų mažylis žaidžia vienas, arba su tėveliais, aukle, ir jam to užtenka. 4-5 metų vaiko vaizduotė išlavėja, jis sugeba fantazuoti ir įsivaizduoti esąs tai „mama“, tai „gydytojas“, tai „karys“ ir t.t. Ateina metas vaidmenų žaidimams – nepaprastai svarbus laikas. Tačiau jei tėvai gerai žino, kad jiems reikia išmokyti vaiką teisingai tarti žodžius, gražiai valgyti ir kt., tai daugelis jų nesusimąsto, kad ne mažiau svarbu išmokyti vaiką ir  žaisti. 

Siužetiniuose- rolių žaidimuose vaikas stengiasi kuo geriau pasirodyti, panaudoti visą (kol kas nedidelę) savo gyvenimo patirtį, žinias ir gebėjimus. Čia dalyvauja visi: ir draugai, ir tėvai, ir sesės/broliai. Kiekvienas personažas turi savo rolę, savo gyvenimą.
Kokia turėtų būti tėvų užduotis? Pirmiausiai netrukdyti vaikui žaisti žaidimų, lavinančių jo intelektą, bet ir pasistengti, jog jie neatimtų iš vaiko viso jo laiko.

Pirmasis „mergaitiškas“ vaidmenų žaidimas – „mama ir dukra“. Sukurdamos žaidime „šeimą“, mergytės kuria savo šeimos modelį, remdamosi tokiu elgesiu ir šeimos įpročiais, kuriuos mato savo realioje šeimoje. Štai čia reikėtų atidžiai stebėti savo mažylę – daug ką sužinosite. Jei dukra atlieka mamos, tai yra pagrindinį, vaidmenį, reikalaujantį daug atsakomybės, vadinasi mažylė jau sugeba priimti kai kuriuos vaikiškus sprendimus savarankiškai. Mamos rolė – ne pati lengviausia, ją pasirenka tie, kas linkę būti lyderiais.
 
Dukros rolę renkasi tos mergytės, kurios linkę būti pavaldžios, arba ją renkasi dėl to, kad būtų paprasčiau žaisti.  Tačiau nereikia manyti, kad jei jau jūsų vaikas dažniausiai renkasi „pavaldinio“ rolę, vadinasi jis nėra draugiškas, nesugeba prisitaikyti grupėje. Mokėti paklusti taip, kad nenusižemintų bendraamžių akyse, ko gero yra dar sunkiau nei vadovauti. Tad stebėkite kaip šią rolę atlieka jūsų vaikas.

Jei mažylis dažniausiai renkasi „trečiojo asmens“ rolę šiame žaidime (močiutės, sesės), tai yra nenori nei vadovauti, nei paklusti, tai liudija apie tai, kad vaikas jau suvokia tėviškos rolės sudėtingumą, kad mamai reikia ne tik reikalauti, komanduoti, bet ir su visais šeimos nariais rasti bendrą kalbą.

Be to, kad vaidmenų žaidimuose egzistuoja pagrindinės ir antraplanės rolės, dar jos dalinamos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos rolės pasirinkimo motyvacija gana aiški – vaikas nori būti geras, patikti visiems žaidžiantiems. Bet kartais vaikai sąmoningai pasirenka „blogiukų“ roles: piktos mamos arba nepaklusnaus vaiko ir pan.  Dažniausiai pasitaikančios priežastys: netinkamas mikroklimatas šeimoje, totalitarinis griežtas auklėjimo stilius ir pan.  Tokį elgesio modelį vaikas perkelia ir į žaidimą. Tėvai, pastebėję šias ypatybes, turėtų tuojau pat permąstyti savo auklėjimo metodus.

Kitas neigiamos rolės pasirinkimo motyvas – tėvų abejingumas. Kai mažylis jaučiasi nereikalingas, neįdomus šeimoje, žaidime jis stengiasi išreikšti visas susikaupusias neigiamas emocijas.

Dar viena galima priežastis – nelygios teisės šeimoje, pvz., gimus antrajam vaikui, visas tėvų dėmesys nukrypsta į mažylį. Vaikas sukaupia savyje tiek nepasitenkinimo ir pykčio, kad išlieja jį žaidimuose.

Yra ir žymiai daugiau priežasčių, tačiau įdėmūs tėvai ir taip supras: žaidimas – tai langas, pro kurį galime pažvelgti į savo vaikų emocijų ir intelekto pasaulį, tai galimybė suprasti, ką turime pakoreguoti bendraudami su vaiku. Jei vaikas žaisdamas nervinasi, šaukia, susierzina – tai ne šiaip sau – jis kopijuoja kažkurio iš jūsų elgesį.

Labai dažnai, stebėdami vaikų žaidimus, tėvai būna nemaloniai nustebinti savo vaikų elgesio. Viską, ką jie mato - tėra jų pačių šeimos elgesio modeliai, ir neretai – jų pačių neigiami bruožai. Ne tik tėvai, bet ir seneliai, tetos, dėdės turėtų stengtis būti geru pavyzdžiu vaikui.

4-5 m. vaiko psichika pakankamai sudėtinga. Jis jau turi šiek tiek gyvenimiškos patirties, labai jautriai reaguoja į bet kokias šeimos krizes, ir iš visų jėgų stengiasi kad tėveliai nesipyktų. Pilnavertei tokio amžiaus vaiko raidai labai svarbūs geri šeimos santykiai.  

Ypatingos svarbos vaidmenų žaidimuose turi skirtingas mergaičių ir berniukų elgesys. Būtent 4-5 m. vaikų elgesyje bei charakteryje pastebimi lyčių skirtumai. Svarbu išmokyti vaiką tinkamai elgtis su kitos lyties bendraamžiais. Ypač tai aktualu nepilnoms šeimoms: praktika rodo, kad vienišos motinos auginti berniukai dažnai grubiai elgiasi su mergytėmis, o kartais konfliktuoja ir su kitais berniukais. Paaiškinkite sūnui, kad mergaites reikia ginti, o ne skriausti ir erzinti, tegu žino, kaip turi elgtis tikras vyras!

Šaltinis: Beautytime.ru