Akis į akį
Įtampą, nuovargį, nekantravimą ir nervingumą, pagimdžius kūdikį, pakeičia didžiulis palengvėjimas. Mes verkiame, džiaugiamės, jaudinamės – iš laimės, kad ilgai lauktas mažylis jau šalia. Po pirmosios reakcijos tėvai suskumba klausti gydytojų, ar kūdikis sveikas? Ir net jei specialistas nuramina, jog viskas gerai, tėvai nenustoja jų „kontroliuoti“, nes ši žinia dabar jiems svarbesnė ir už kūdikio lytį. Dažniausiai jie būna nustebę, kad naujagimis visiškai nepanašus į mintyse susikurtą ir įsivaizduotą vaikutį.

Ypač motinai sunku iškart įsisąmoninti, kad šis mažas, šalia gulintis kūdikėlis yra tas pats, kurį ji taip ilgai nešiojo savo įsčiose.

Kai pirmasis jaudulys praeina, motiną užplūsta naujas netikėtas jausmas – tuštuma. Ji taip ilgai ir nekantriai laukė, kada galės išleisti kūdikį į pasaulį, ir staiga ima ilgėtis savo mielojo pilvuko. Kai kurioms mamoms tai tik momentinė nuotaika, kurią labai greit pakeičia pilnatvės jausmas, nes šalia – lauktas stebuklėlis, ji - motina! Tai nuramina. O kartais šis „atotrūkis“ sukelia ilgalaikę sumaištį ir mama dar nejaučia begalinės motiniškos meilės kūdikiui. Jos nerimas auga. Ypač dėl didžiulės atsakomybės ir abejonių savo sugebėjimais. Nerimą lydi ir nuovargis po gimdymo.

Laimė, kad visos šios emocijos ir pojūčiai išnyksta, vos tik ji paima savo kūdikį ant rankų, pažindo, pamyluoja - pajunta fizinį kontaktą, kuris nuramina. Tai ilgos ir laimingos meilės istorijos pradžia. Tik tai nenutinka per vieną dieną. Motiniška meilė – tai ne žaibo blyksnis, pasirodęs jau kitą minutę po gimdymo; šis jausmas išsiskleidžia kaip žiedas, pamažu, ir auga kartu su augančiu mažyliu.

O tėtis...  nugalėjęs pirmą jaudulį, įsitikinęs, kad mažylis gimė sveikas, dažniausiai ima kalbėti apie jo išvaizdą, ir pagaliau paima naujagimį ant rankų. Mažylio mama jau išgyveno 9 laukimo mėnesius, gimdymą, o tėtis nepatyrė nieko panašaus. Jį nepatirtas jausmas pirmąkart aplanko paėmus savo kūdikį ant rankų.

Naujagimio kompetencija

Kai mama švelniai paima kūdikį ant rankų ir jį kalbina, vaikas reaguoja į kontaktą – nurimsta, nustoja judėti, klausosi, veide atsiranda tam tikra mimika. Jiedu bendrauja ir tarpusavy užmezga tvirtą ryšį, dialogą. Naujagimio reakcijos į įvairius dirgiklius (balsus, kontaktą, gestus, šviesą, kvapus)- tai visa emocijų gama, kuri sulaukia mamos bei aplinkinių atsako. Tai ir vadinama „naujagimio kompetencija“.  „Jutiminio aprūpinimo“ ir emocinio imlumo dėka jis sugeba į aplinką reaguoti taip, kad sulauktų atsakomosios mamos ar kt. aplinkinių reakcijos.

Naujagimiui bet koks naujas dirgiklis – nauja patirtis, kaskart užfiksuojama jo sąmonėje. Motinai kiekviena mažylio reakcija – dar viena galimybė užmegzti su juo kontaktą. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl ir savo emocijas mažyliai reiškia nevienodai. Na, bet kol kas naujagimis didžiąją paros dalį leis miegodamas.

Ankstyvasis ryšys

Kiekviena mama su savo mažyliu bendrauja savaip. Kiekvienas kūdikis savaip atsako motinai. Sąveiką geriausiai atskleidžia jų žvilgsniai. Mamos gerai jaučiasi matydamos atmerktas naujagimio akis ir sunerimsta, kai jis būna užsimerkęs. Mama kalba su kūdikiu žvilgsniais, o šis atsako markstydamas akutes, prasižiodamas, judindamas rankytes – visa tai reiškia, kad „žinia priimta“. Mama atsako ne tik akimis, ji kalbina ir myluoja savo mažylį.

Daugeliui mamų pats svarbiausias bendravimo su kūdikiu momentas – jo žindymas. Kūdikis visiškai susikoncentruoja į kontaktą su motina: patenkina alkio jausmą, poreikį žįsti, užuodžia mamos kvapą, liečiasi prie jos – jam tai palaima!  Motiną apima pilnatvė, fizinis džiaugsmas ir pasitenkinimas, kad gali pamaitinti savo kūdikį.

Kitos mamos labiau mėgsta myluoti ir glostyti savo kūdikį nešiodamos jį ant rankų. Toks kontaktas ramina mažylį ir džiugina mamą.

Kai pirmasis kontaktas su kūdikiu užsimezga, toliau bendraujama ne vien akimis, prisilietimais, bet ir mimika, žodžiais, šypsena. Kūdikiui to reikia. O jei to nesulaukia, jis mėgina daryti viską, kad tik jį pripažintų. Nesulaukęs „atsakymo“ mažylis labai greit pasijunta nereikalingas ir nukenčia jo vystymasis (ypač emocinis).

Kiekviena vaiko mimika, šypsena padeda mamai pasijusti tvirčiau, labiau pasitikėti savimi, pajusti, kad ji duoda kūdikiui būtent tai, ko jam reikia. Tai kūdikis sukuria mamą! Tapti motina reikai laiko.

Prieraišumas

Užmezgus pirmąjį kontaktą, pamažu gimsta atsidavimas ir prieraišumas. Motinystės jausmas neužplūsta staiga. Be abejo, galima pamilti savo kūdikį vos jam gimus, tačiau užsimegzti abipusiam prieraišumui prireikia šiek tiek laiko. Prieraišumas gimsta iš kasdienio bendravimo ir rūpesčio, kuris padeda geriau pažinti savo kūdikį. Tačiau koks tai jausmas - suprasite tik tuomet, kai dėl kokių nors priežasčių teks, nors ir trumpam, išsiskirti su savo kūdikiu, ar jis susirgs. Dažniausiai tik didelis nerimas leidžia visiškai suvokti savo motinišką atsidavimą. 

Ištrauka iš knygos „Aš laukiuosi kūdikio“ 1989