Būna vadinami įtampos galvos skausmai.
Buvau pas psicologę jau kažkelintą penkt. Gal nedaug dar kartų, kad iš kalbų išeitų kažkas labai konkretaus, bet žiauriai išsigandau jos žodžių.
Žo, ji lyg tarp kitko apibūdino mano stadiją sunkia, gilaus liūdesio ir dar ten kažkokia labai negera. Na, sakiau, aš turiu problemų, todėl lankaus čia, bet gi būta kur kas blogesnių laikų, dabar kaip tik lyg ir lipimas aukštyn, palyginus, kai gulėt ir nejudėt sunku būdavo. Dar pakomentavau, kad tokio kaipo liūdesio aš išvis retai jaučiu, nors ir kvailai skamba. Sako kad tai taip akivaizdu iš pokalbių. Sakau, kad aš labai jau retai verkiu, koks čia liūdesys. Bet esmė, kad ką pasakoju, jos nuomone (ar čia ne nuomonė, tokia teorija, aš nžn) tas liūdesys labai gilus jos žodžiais ir tokiais atvejais normalu, kad nebegaliu bliauti.
Ok. Tarkim. Koks skirtumas kaip pavadint: liūdesys - ne liūdesys, esmė dėl ko ten lankaus nesikeičia. Aš jai tai ir pasakiau. Sako, tiesą sakant, niekaip negaliu jūsų perprast, nors esu specialistė. Ir blogumas tame, kad todėl ir nežinau kuria linkme konsultuot. Psichologai gi nenustatinėja diagnozių, ir man kaip ir ypatingų - stebuklingų požymių nėr, bet pakomentavo, kaip netipinį atvejį. Nu, sakau, aš kažkiek tokia esu depresyvi kai kuriais klausimais, ne viskame reikia ieškot diagnozės. Aptarėm, kad kažkiek to tikrai gali būt. Dar pasakojo, kad "gryni" depresikai, ar dėl nerimo sutrikimų besikankinantys elgias ir mąsto kiek kitaip. Mane tas labai išgąsdino. Nu aš puikiai suprantu seniai, kad kažkokį sutrikimą turiu, kuris trukdo gyvIAnt, čia nereik išsilavinimo. Kad į konkrečios vienos diagnozės rėmus netelpu, irgi man jau sakė kiti. Bet ji taip apdainavo, kaip bele kokią sunkią ligonę, kuriai neaišku kur vėžio ieškot.
Užrašė mane oliau, bet nžn ar beeit, jei taip...
Išsivėmiau.