Depresija

Nebuvo ten toks jau susikoncentravimas, kaip kad rašai, tiesiog ji man išdėstė, ką ji mato (tą turbūt visi psichologai konsultacijos pabaigoj daro), ir lenkė prie to, kad nežino kuria linkme konsultuoti, nes kažkas ten jai apie mane niekaip nepaaiškėja.
Šiknos ji man nespardo, kol kas, panašu, kad stengiasi pažindintis su manim ir aiškintis visokias ten mano minčių vingrybes.
Iš šono, kaip rašai, įtartinai gali tau atrodyti todėl, kad, greičiausia, mūsų problemos per daug skirtingos. Kol kas kalbamės daugiau apie visokius ala egzistencinius dalykus, ar kaip tai pavadint, nžn. kur ten man labiau skauda, o apie kasdienybę/kasdienius buitinius stresus nepriėjom dar, epizodiškai tik, kas ten man konkrečiai trukdo.
Taip, ir man sakė, kad 5k chaliavi, o po to priemoka, bet ji tėra 2€ su ct.
Tiesą sakant, kai turiu su kuo lyginti, tai šią psichologę rekomenduočiau kitiems. Tai, kad neperpranta manęs, nei nejutau, kol nepasakė ir klausimus mano akim užduoda teisingus. Kad mano diagnozė neaiški juk žinojau (ne jos svarbą turiu omeny, bet tai, iš ko kyla visas tas biesas many), ji tą tik darkart patvirtino, ir, manau, etiška, kad pasakė. Psichuškėj konsultacijos buvo paviršutiniškesnės, nes, matyt, ten taiko į tai, kad tuo metu kiek įmanoma pagelbėt su einamom problemom. T.y., kas DABAR blogai? Problemos darbe? Kalbam apie problemas darbe. Bet tai tikrai labai paviršutiniai dalykai. Nu juk ir pati suvokiu, kad gilesnės tos mano bėdos.



Nežinau, ar tai blogiau, nei blogai, bet blogai. Blogas tuo, kaip suprantu, kad nėra taip, kad gausiu saldainį, man tai pasirodys labai didinga ir prasminga, gyvenimą imsiu matyti labai gerą ir tas liūdesys dings (t.y., nesvarbu kas tas saldainis - gausiu dovanų naują mašiną, pas mane atskris užjūrio princas, išperėsiu kokį vunderkindą cyplį pasauliui, laimėsiu milijoną, manimi žavėsis daug žmonių). T.y., gal tai mane pamalonins, bet nebus taip, kad liūdesys ims ir dings. Jeigu taip būtų, būtų lengviau tą liūdesį nuvyti, pvz., dedant pastangas, kad naujas automobilis kažkaip kieme atsirastų. O dabar velniažin kur tas pastangas dėt.
Esmė tokia. Nemoku trumpai paaiškint, bet ir paklodėm ne kaip sekas. Nu bet gal suprasit šitus teksto kratinius.
Papildyta:

O man pašnekėjo, bet taip ir nepakėlė, nei darbo laiko pakeitė.

Aisku, kad eiti. o ka, nori,kad is pirmo apsilankymo issifruotu tave? Tam reikia laiko. Vaiskciok pas ja. blogiau tikrai nebus. Po naujako ir as gausiu nauja kursa, esiu irgi.

Privėmiau paklodę ir tą patį pagalvojau, kad blogiau nebus. Ji pati mane užrašė į priekį kažkelis kartus, nepasakė, kad niekuo negaliu padėt.

O kazi buna tokiu zmoniu kuriems niekuo niekas nebegali padet?

Kai kurioms psichikos ligoms abejotina, ar gali padėt kalbos. Tų tikrų šyzikų negydo psichoterapijom, nei konsultacijų skiria, nors šizotipinį/šizoafektinį sutrikimus gydo. Tą psichuškėj girdėjau tarp pacientų, o ir jų nesiųsdavo pas psichologą. Greičiausia yra ir daugiau ligų, kur manoma, kad bergždžia.
Bet tai ir net ne ligų pavadinimuose replės gali būt. Seniau jau, dar prieš visas psichuškes mane irgi psichoatrė nukreipė į kitos poliklinikos psichologę. Ji man davė padaryt testus, dar gal porą k. pavaikščiojau į tuos pokalbius ir po to pasakė, kad poliklinikoj skiriama tada buvo 10 nemokamų kartų, o su kažkokia priemoka varianto nebuvo, ar tai nesiūlė man. Tiesiai šviesiai pasakė, kad tie 10k neduos apčiuopiamos naudos. Ir kad galima pas ją privačiai (įvardinant kainą), kas man pasirodė neetiška. Vidury konsultacijos atsistojau ir išėjau, bet ji tą ir palaimino. Turbūt, psichologas irgi turi lipt kažkiek ir kaip žmogus, nes man atrodė, kad ji manęs nesupranta. Db prisimenu tik 1 konkretų pvz. dėl mamos. Tada buvo ekonominė krizė, dirbau, bet negavau algos ne 1mėn ir jaučiaus žiauriai nesaugiai, ta priežastis sumišus su kitom, sukeldavo žiaurų nerimą (aš pati manau, kad tada man nebuvo depresijos, o nerimo sutrikimas). Užsiminiau, kad mama karts nuo karto mane paremia šiek tiek. Anot jos puiku, o aš sakau, taip, tai gerai, kad yra toks žmogus, bet aš juk suaugus ir negebu savęs nei finansiškai aprūpint, dėl to jaučiaus labai šūdinai. Žo ji išlankstė, kad, maždaug, nėr čia ko išsigalvot. Nu bet aš nesu toks žmogus, toks požiūris, nemanau, kad jis liguistas.

Vėl paklodė.
Kažin, jas kas nors skaito?

Mano daktaras mann liepe perduot ,kad nueiciau pas psichiatre ar psichoterapeute,kad pasikalbeciau gal vaistus israsytu kt.nes jis nera specialistas.bet nezinau ar noriu.

Nu tai ką tu nori iš jo - tavęs net nemato, ne specas, vaistus geri belekokius. Jis gal irgi atsakomybę neša.

Taigi...o ka man sakyt nuejus?depresuoju,nes gyvenau uk,nors nenorejau ir depresuoju nes mano suo mire?tas daktaras viska zino,as jam sakiau kodel man blogai.

Del savo suns...penktad buvau tam rajone kur gyvenau su ja,visos vietos isvaiksciotos,ejau pas drauge ten miegot,ir visa kelia eidama praverkiau,nes ir savo suniu ten eidavom.
Zinau daug kam atrodo kvailai,bet man lb skaudu buvo.

Kaip yra - taip pasakai. Psichiatrams tokie depresuotuojų skundai, patikėk, ne naujiena. Psichozės ne naujiena, o čia...
Kas iš to, kad tas daktaras viską žino, jei jis net ne psichiatras.

Taip , o jei gydytojas psichiatras ne visai bukas kaip šlepetė, jis jau toliau pats padarys išvadas ir gal net padės.

Na gal jus ir teisios.

Mano gyvenime oficialiai vel yra šuo as lb laiminga del to.pagaliau

Kai gyvenime kiekviena diena mums tampa issukiu, kiekviena valanda, minute, sekunde virsta nerimo kupinu sustojusiu laiku, zmogus supranta, kad realybe ji gasdina, nezinia gniauzia kvapa, neteisybe vargina, ir jis gyvena tam, kad bijotu, bijo tam, kad gyventu, nes bijo gyventi taip, kaip nebijotu.
Tokia yra realybe zmogaus sergancio nerimo sutrikimais, tokia yra kasdienine kova su savimi, su mintimis, su baime buti, baime gyventi ir save realizuoti, taciau yra poreikis ta daryti, begalinis noras pasveikti, nugaleti nepagrystas baimes ir zengti drasu zingsni I prieki svisenio dvasinio gyvenimo link.