Šį kartą norėjau gimdyti naktį - taip ir nutiko... Tik pamiršau panorėti neskausmingo gimdymo (tai buvo didžiausiais noras gimdant dukrytę - jis ir išsipildė), todėl teko šiek tiek pakentėti O visa istorija tokia...Iš vakaro dar sulaukėme svečių, kitą rytą susiplanavau nuvažiuoti į svečius pas draugus ("kas vaikšto į svečius rytais, tas elgiasi protingai"
), todėl iš vakaro reikėjo pasiruošti pietus kitai dienai. Prigaminau atsargų visai savaitei Nuolatos vis prisimindavau filmą, matytą per kursus, prisimindavau tos moters sąrėmių skausmą ir galvojau ar iš tiesų taip skauda gimdant? Pirmojo gimdymo prisiminimai jau gerokai išblėsę, o antrasis buvo toks lengvas, kad nebegalėjau įsivaizduoti skausmų. Galiausiai viską sutvarkiusi susiruošiau miegoti. Atsiguliau, jau buvo beveik vidurnaktis. Ir pajaučiau, kaip skaudžiai suspaudžia pilvo apačią. Atleidžia. Galvoju, ar tai jau pradžia? Skausmai nesikartoja, užsnūstu. Netgi kažką susapnuoju, Ir vėl skausmas pažadina iš miego. Taip ir miegu susapnuoju ką nors, ir prabundu nuo skausmo. Vienu metu sapnavau save gimdančią tik kitame name, kitoje aplinkoje. Ir nors paraleliais pasauliais netikiu, prabudusi pagalvojau, kad štai kažkuriam kitam pasaulyje aš taip pat gimdau vaiką toks moteriškas solidarumas... Sąrėmiai kartojasi, jau nebeužsnūstu. Kai kurių skausmą pavyksta sulaikyti toliau nuo savęs, kitus iškvėpuoti, bet kas trečias reikalauja pastangų. Kai vyras keliasi į tualetą, klausiu kiek valandų. Trys, atsako. Ką tik buvo vienas sąrėmis. Sulaukusi kito, keliuosi, pavaikštau, einu į tualetą. Grįžusi žiūriu kiek valandų. Be 15 min. keturios. Guluosi. Vyras klausia, ko vaikštau, ar kas nors vyksta. Juokiuosi, kad kol nieko nesakau, tegul miega Tačiau miegai nebelipina akių. Kurį laiką dar guliu, bandau apsimesti mieganti. Po to keliuosi, vaikštau, nueinu į dušą. Sąrėmių pabaigoje vis norisi pastumti vaikiuką žemyn. Nors ir nejudruolis, visgi tarp sąrėmių jaučiu judesius, kurie sukelia naujus sąrėmius. Penkios. Skambinu pribuvėjai. Sąrėmiai kas dešimt minučių. Jurga prašo pažiūrėti kur vaikelis, ar jau netoli. Atrodo, kad toli. Laukiam. Keliasi ir vyras, langus užklijuojam spalvotas popieriais ir medžiagos gabalais, nes užuolaidų dar neturime, o ryte kaimynai važiuos į darbus. Paruošiam čiužinį, surandu arbatas po gimdymo, pakuriam židinį. Juokauju, kad jei noriu pagimdyti kol vaikai miega, reikia skubėti, nes keliasi jie pusę devynių. Sąrėmiai intensyvėja, jau reikia masažo pagalbos, jau ateina garsas skausmui išsakyti. Po sąrėmio vis prisėdu ant vienintelio fotelio. Spaudimas iš apačios mažina skausmą, sąrėmiai nesikartoja labai dažnai. Pasikeičia norai reikia nebe masažo, noriu pasikabinti vyrui ant rankų. Sakau, kad laikas leisti vandenį į vonią. Lipam į antrą aukštą. Vonioje vanduo, sąrėmiai dažni, pasiutiškai skausmingi ir su stipriu poreikiu stumti pabaigoje. Bandau pažiūrėti ar dar toli vaikiukas jaučiu galvytę per du piršto sąnarius. Prašau skambinti Jurgai. Po to suprantu, kad tai jau nebe sąrėmiai, jau stangos, jau vaikelis visai čia pat šiaip ne taip išstenu tai vyrui. Skauda, pasiutiškai skauda, rėkiu. Po stangos liepiu vyrui lėkti atrakinti duris, nes pribuvėja neįeis. Galvutė jau visai pakeliui. Kol vyras rakina duris, dar viena stanga rėkiu "Dieve, kodėl turi taip skaudėti?" ir suprantu, kad tai jau beveik pabaiga. Galvutė išraito mane vandenyje (gal dėl to liko sveikas mano varganas uodegikaulis?), prasibrauna, išplečia ir užgimsta. Nesuprantu, kaip vaikai dar neatsibunda nuo mano rėkimo. Jaučiu, kad plyšau, negalėjau neplyšti per tokį veržimąsi. Glostau vaikelio galvutę. Grįžta vyras. Prašau pažiūrėti, ar virkštelė neapsivijusi kaklo. Vyras sako, kad ne. Su dar viena stanga gimsta petukai, to ne gana, dar viena greita stanga, išlenda visas. Mėlynas. Prašau vyrą iškelti vaiką iš vandens ir duoti man ant krūtinės. Vos ištrauktas, vaikiukas surinka ir pradeda kvėpuoti. Verkia, kartodamas mano šauksmus pakeliui. Laikau vaiką ant krūtinės ir juokiuosi. Viskas, skausmai baigėsi. Ramu ir gera. Vyras juokiasi ir sako "Bernas". Taip ir žinojau Klausiu, ar pulsuoja virkštelė. Iš pažiūros atrodo, kad ne. Taip ir sėdim kurį laiką atrodo be galo ilgai, tarytum tose minutėse sutilptų visas pasaulio laikas. Po to susivokiu paklausti kiek valandų, kad žinotume kada gimė. Po septynių 20. Vyras sako, kad tikriausiai gimė prieš 5 minutes. Laukiam pribuvėjos. Išleidžiam vandenį, kurio jau nebereikia. Vaikiukas neberėkia, šneka, šaukiasi mamą Pribuvėja atvažiuoja. Toliau vyksta įvairių daiktų paieškos: siūlo virkštelei perrišti, žirklių jai nukirpti, higieninių paketų, kalio permanganato, peroksido, binto... Kai jau gimsta placenta, persikraustau ant čiužinio. Ir pagaliau atsibunda vaikai, ateina pažiūrėti kas vyksta. Sūnus žiūri santūriai, o dukrai staiga prabunda motiniški instinktai Kadangi buvau įsitikinusi, kad dar savaitę negimdysiu, po gimdymo visą savaitę ir vaikščiojau vis dar jausdamasi kaip nėščia...
