Niekada nežinai kada mažylis ateis į šį pasaulį - Gimdymo istorijos

O viskas buvo taip.....

Labai laukėm savo mažojo stebukliuko. Tačiau jau keli mėnesiukai niekaip nesulaukiu tų išsvajotų dviejų juostelių neštumo teste. Na, juk visi žinome, kad mažyliai patys pasirenka laiką, kada įsitaisyti jaukiame mamytės pilvelyje. Turbūt dar ne laikas...

Kalėdos... Nauji metai... Kažkaip tas šventinis šurmulys nustūmė mintis apie tas juosteles, tiesiog džiaugėmės šventėmis. Naujų metų važiavome sutikti į kalnus, važiavome automobiliu, buvo labai blogas oras, Lenkijos keliai buvo net uždaromi, o mes yrėmės tarp tų "fūrų", mane jau net aplankė mintys, kad tik mes kaip nors grįžtume gyvi ir sveiki. Kalnuose irgi turėjom įvairių nuotykių, nes į tą kalną, ant kurio buvo mūsų namelis, per pusnis nebevažiavo joks transportas, tad lipome su kuprinėmis per slidinėjimo trasa, kai pro šali skriejo slidininkai žemyn... O ir slidineti man nelabai sekėsi, turbūt migrena prasidėjo per visą tą stresą, bet kaip čia net ant slidžių neužlipsi, užlipau ir vidury trasos supykino, sėdėjau ir vėmiau, o pro šali vel leidosi slidininkai. Na, gal ir užteks to slidinejimo, juk nereikia savęs kankinti.

Grįžome namo, susitikome su draugais, visiem įspūdžius papasakojom, taures vyno už naujus pakelem, prasidejo nauji metai. Ir vel prisiminiau tas dvi juosteles, kažkaip vyrui sakau, kažkas cia ne taip, gal nupirk grįždamas namo testą. Vyras užsuko į vaistinę, papraše vaistininkes nėštumo testo, ji paklausė kokio, o jis atsakė, kad reikia teigiamo...

Išaušo rytas, aš iš karto puoliau darytis testą ir ką jūs sau manot, o jis tikrai teigiamas!
Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas!!! Po jo baimė ar tikrai viskas bus gerai, juk kelionė fiziškai buvo labai sunki, o ir šventes atšvęstos su tauremis vyno. Oi oi oi...

Na ir prasidėjo mano dienos. Jaučiausi pasaulio bamba. Nėštumas buvo be jokių komplikacijų, jaučiausi tiesiog puikiai, na neskaitant tų kai kuriu pirmojo trimestro "malonumų". Laukiau pirmų judesiukų, su didžiuliu jauduliu stebejom monitoriuje tą maža plakančia širdele, rankytes, kojytes... Juk ten gyvena mūsų mažylis...

Gimdymo data buvo numatyta rugsėjo pabaiga.

Pagaliau ir taip lauktos atostogos atėjo. Pradėjau ruošti kūdikio kraitelį. Štai ir lovytė atsirado ir patalėliai jau pakloti. Štai ir komoda, o štai ir jos stalčiai jau pilni mažyciu mažyciu drabuželiu. Vežimelis stovi ir mamytes visi būtini dalykeliai gimdymui į lentynas sudėti. Jau kaip ir viskas paruošta, bet tašes į gimdymo namus dar nesukrautos, juk dar turiu laiko - dar visas mėnuo. Norėtusi palankyti gimdymo kursus, bet vasara, visi atostogauja, kursai prasidės tik nuo rugsėjo. Reiktų jau ir su gydytoja susitarti del gimdymo, bet ji iki rugsėjo atostogauja, žodžiu, rugsėji dar nemažai darbų laukia.

Rugpjūčio 25, šiandien važiuosim į gimtadienį, kuris vyks už miesto esančioje kavinukėje. Aš jaučiuosi puikiai iki gimdymo dar visas mėnuo. Pasisiūliau atgal parvairuoti automobilį ir dar sesę su vyru paimti, tegu kaip sakoma kas gali pabaliavoja. Bet sutarėm, kad 11 val. važiuosim namo. Gimtadienis pačiam įkarštyje, muzikantai groja, svečiai šoka ir stikliukus kilnoja. Bet kaip ir tarėmės 11 val. mes jau kylam namo, atsistoju ir jaučiu kaip kažkas bėga per kojas. O čia gi dabar kas? Keista, juk su šlapimo pūsle problemų neturėjau, bet del viso pikto nubėgsiu iki WC, savo ekipažui liepiau luktelt. Pasirodo šlapimo pusle kaip pusle, cia man vandenys bėga... Man šokas, ka daryt??? Vyras ir visi kiti linksmai įkauše... As su kvadratinėm akim atbegu - man vandenys nubego. Vyrai netiki, sesuo kažka šneka apie taxi, apie greitąją, apie draugų iškvietimą. Mane purto drebulys. Sakau, sėdat visi į mašina, as pati važiuosiu. Vyrukai į gala, moteriškes priekyje. Minu i Antakalni. Pasakysiu atvirai, kaip atvaziavau iki gimdyklos neatsimenu ir dabar. Nei per koki sviesofora kur pravaziavau, nei prie kokios pesčiųjų perėjos stabtelejau, bet tikiuosi savisaugos instinktas nebuvo gavęs šoko...

Priimamasis. Mane apžiūri. Nuosprendis - i gimdyklą. Kaip ? Dabar? Mano tašes nesukrautos, su gydytoju nesutarta, kursai nepalankyti (ir dar būsimasis tėtukas šiltas automobilyje). Drebulys pradėjo dar labiau purtyti, net dantys kalenasi, pamatuoja spaudimą, apatinis jau 90, sako turbūt jaudinatės. Aha, taip ir dar kaip jaudinuosi. Kas dabar bus? Sako chalatą turit? Ne. Duosim. Ir davė - toki balta vienkartinį, agroplėveles, kur mociutes darzoves dengia pavasari, kad nenusaltu. Ir dydis nelabai tinka. Jo tokia konstrukcija, kad nugaroje susirisa, bet man jis per pilva nesueina iki nugaros, taigi vaikstau po priimamaji su tuo chalatu ir nuogu uzpakaliu, nes jis jo neuzdengia. Taspkes turit? Ne. Ir mes neturim. Vaikstau su tuo chalatu ir basutem ant kulno ir dar tokiom kojinem plonom tamsiai melynom iki keliu. Ir dar rankinuka per peti persimetus. Praeidama kazkokia sesute mesteli - na bet jus ponia ir atrodot! Zinau, o ka daryt? Klizmutes turit? Turiu, bet namie like. Nieko, pastatysim mes. O to geriau ir neprisimint. Ir po sios proceduros keliauju tiesiai ant gimdymo stalo. Tuo tarpu mano palydovu kompanijai teko patiems parvairuot namo, sesuo staiga ir isblaivejo ir su automobiliu automatine pavaru deze vairuot ismoko. Guliu ant stalo, prie pilvelio sujungta aparatura, i ranka ivestas kateteris, lasa skatinamieji, nes kaklelis neprasiveres, saremiu jokiu, aplamai gimdymo veiklos jokios. Guliu, vel tas drebulys, rankoje mobilus ir pasakoju ka reik kraut i tase (o, kad buciau ja nors keliom dienom anksciau susikrovus). Vyrui liepiu sedet namie, sakau idek vokeli su pinigais, tas beplesdamas vokeli - supleso pinigus. Nieko tokio, sukrapstys kitus. Bet vis tiek nervas ima. Tada nusispjaunu del visu tu nieku ir prasideda kitas etapas, kad tik viskas gerai butu musu mazyliui. Aparatas saremiu nefiksuoja. Skatinamuju doze didinama. Atvaziuoja sesuo su daiktais. Man toks nervinis drebulys, kad net kratausi visa, ji ramina, o as dar labiau bijau. 3 val. nakties atvaziuoja vyras, stebuklingai isblaivejes, isleidziam sese ir jau abu laukiam kada gi. Skausmas tampa nebepakeliamas, kazkaip pamirsau apie visas tas nejautras, man tik didina skatinamuju dozes, kaklelis niekaip neatsidarineja, as jau pradedu su kiekvienu saremiu rekti. Nors pries tai akuseres mane vadino kantria moteriske, visgi ta mano kantrybe ne gelezine. Laikas atrodo sustojo. Tik nebepakeliamas skausmas. 8 val. vel keiciasi pamaina (jau antra karta man ten gulint) ir man jau uzeina beprotiski skausmai, nieko nera, tik vyras ir atrodo, kad jau tuoj pagimdysiu, imu saukti, kad kviestu gydytoja, niekas neina, nes vieniems jau baigesi darbo laikas, kiti dar nepradejo, pagaliau kazkokia gyd. atsistojo prie lovos ir palauke kol ateis kita gydytoja. Viskas! Kaklelis pilnai atsiveres - gimdom. Uzeina saremiai, o mazylis nenori pas mus. Pasirodo jis buvo nenusileides, taigi per tuos didziuosius saremius jis tik keliavo link sio pasaulio. Man prasidejo isterija, as pradejau rekt, kad nebepagimdysiu, gydytoja rekt ant manes. Bet turbut kaip ir visos zinot, rek nerekes, vis tiek reiks pagimdyt. Sunku buvo labai, kirpo, plysau, bet mazyli sutikau. Su apsisukusia virkstele, toki melyna gumuliuka. Niekada nepamirsiu to jausmo, kai priglaudziau ji prie krutines..... Juk jis jau su mumis.... Musu sunelis....
Negalejau nei verkt nei juoktis, tik skleidziau kazkoki garsa tarp juoko ir verksmo, net gydytoja nusistebejo, kas jums cia dabar? Nieko. Viskas gerai. Tik veliau pamacius save veidrodyje issigandau, akys pasruvusios, raudonos, raudonos ir visas veidas kraujosruvom nusetas. Nu ne koks vaizdelis. Bet kam tai rupi, praeis.

Taigi, taip sulaukem savo sunaus, kuris ne tik pats pasirinko laika kada isitaisyti pilvelyje, bet ir kada pas mus ateiti (aisku, tada, kai mes labiausiai to nesitikejom)....
Myliu ji be proto...
Ir tikrai visi gimdymo baisumai pasimirsta...
Juk buti mama taip nuostabu....

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis