Grįšiu šiek tiek atgal.Po 4 pažinties mėnesių 2004 balandžio 2d mes susituokėm iš didžiulės kaip pasaulis meilės.Tuo metu ,galima sakyt,vaikų gaminimo procesas jau truko apie 4mėn.Kiekvieną mėnesį man užsilaikydavo mėnesinės (del policistinių kiaušidžių)arba visai neatsirasdavo,ir kaskart mes tikėjomės-jog štai,į mūsų meilės pilnus delnus nutūps mažutis.Bet deja po vestuvių praėjo keli mėnesiai.Aistra buvo NEREALI ,todėl
mes darydavom labai dažnai ir kaskart tikėjomės,jog tas kartas bus lemtingas.Pu pusmečio jau buvom nuliūdę,su savo "diagnozėm" ir liūdnom prognozėm ėmėm kalbėti apie pinigų sutaupymą apsilankymui vaisingumo klinikoj,arba mažylį iš vaikų namų.Tuo metu buvome Norvegijoje.Su vyru ir jo bendradarbiais išvykome į kalnus.Aš keturiems vyrams virdavau valgyt.Buvome labai toli nuo civilizacijos.Bosas buvo sveikuolis,mes su juo abu nevalgėm mėsos ir nieko gyvo.Komandoj buvom trys lietuviai (rūkantys)ir du norvegai(nerūkantys).Bosas nutarė pakelti mums atlyginimus,bet su viena sąlyga-teks mesti rukyti . tas dienas buvome trys išbadėję pikti lietuviai.Jei išgirsdavau kokį nelabai švelnų žodelį,tuoj pat norėdavau skelti į dūdą.Buvau tikra,jog tai-abstinencijos išraiška. visai paklaikau,kai rytais tekdavo gaminti jiems pusryčius,o mane nuo to viso kvapo ir vaizdo imdavo pykinti.Privalėjau užvalgyti to maisto,nuo kurio mane pykino. Ir paslapčia gailėjausi vyrų-aš gaminu tokį neskanų maistą,jog net pačią pykina,o jie,vargšiukai,valgo ir nesiskundžia.NIEKO NEĮTARIAU.
Grįžome iš kalnų ir netikėtai mane nerealiai patraukė žuvis.Nu tiek nerealiai,kad aš ją užsimerkus matydavau.O juk buvau vegetarė kelis metus,draudžiau sau taip nusižengt.
kažkodėl pasidariau testą. Tiek kartų buvo sapnuota ta situacija,kad testas teigiamas,kad aš turėsiu vaikelį,bet jau įpratau nusivilti.Berods žiūrinėjausi į veidrodį,kai pagaliau pažiūrėjau i testą.AŠ LAUKIUOSI!!!!!!!!!!!!!!!!!! 
aš turėsiu leliuką !!!!!!!!buvau nenusakomai laiminga.8mėn džigo vainikavosi sėkme.Gimdyti turėjau balandžio 17d,tačiau visad jutau,kad tai įvyks anksčiau.Ir visad nujaučiau,kad gims berniukas.
Nėštumas ėjo gan sklandžiai.Tik 31sav po barnio su dar nesenai buvusiu mylimiausiu pasauly vyru prasidėjo priešlaikinis gimdymas. pagulėjau savaitę ligoninėj.Mane prižiūrinti gydytoja tikra išsiblaškėlė,tad gerai,jog atsitiktinumo dėka nutarė pažiūrėt,nes man buvo TEN KAŽKUR prasidėję skausmai.
Toliau vaikščiojau sau laiminga.Norvegijoj buvau labai išstorėjus nuo dieviškų skonių šokoladų ir metimo rūkyt (automatiškai valgai labai daug) ,tad per nėštumą jau nedaug tepriaugau-nuo 65 iki 73kg(sverdavau normaliai apie 53).
PAskutines savaites negalėjau niekam susikaupt.Nuolat mąsčiau tik apie pilvelį.Ko gero esu iš tų nėštukių,kurioms vaikystėj trūko dėmesio ir meilės,tad būdama nėščia norėjau visų tų gerumynų gauti kuo daugiau,ir galbūt retkarčiais terorizuodavau vyrą,norėjau nuolaidų sau ,ir savo pilvui.Deja,vyrui vaikystėj irgi dėmesio nebuvo per daug,tad jis buvo šiek tiek egoistiškas ir manęs nesuprato.
Ėjo 37sav.Ryte prabudus mažylis visad kartu su manim imdavo krutėt,o tą rytą man pasirodė,jog jis nekruta.Pasiskambinau į polikliniką,pakvietė ateit.
Norėjau,kad tik pridėtų prie manęs stateskopą ir paklausytų,ar viskas vaikeliui ok.Kol sedėjau eilėj pas daktarą,mažasis ėmė judėt.Sakau akušerei-"tai gal aš jau einu,įvyko nesusipratimas.Mano žmogučiui viskas ok",bet ji atsakė"jei jau atsedėjai eilėj,tai einam širdies toniukų paklausyt".Paklausė,ir davė siuntimą į antakalnį.Širdies tonai pasirodė silpnoki.Atvažiuoju į ligoninę .Mane apžiūri tokia BOBA Ž (ž..va).Sako-"ko atvažiavai ?",sakau-iš poliklinikos siuntė.Sako-"šiaip su tonais čia viskas normaliai,ar gerai jauti judesius? ",ji buvo tokia nemaloni,jog šiek tiek pasimečiau ir sakau"gerai,tik šiandien ryte šiek tiek..."nespėjau baigt sakinio,kai ji pasakė "guldom".Mėginau aiškintis-kam reikia,jei man viskas ok ???Tada ji pasakė"pasirašyk popierių,kad pati lieki atsakinga UŽ SAVO VAIKO SVEIKATĄ IR GYVYBĘ ." Na ką gi.Guluosi.
Važiuojam liftu į firšų,mane lydi kažkokia moteriškė.Sakau jai-"tai aš čia neilgam atvažiavau,matyt jau rytoj namo važiuosiu ",o ji man sako "vaikeli,iš šito skyriaus dar niekas namo vienas neišvažiavo"
Labai "parinausi",kad teks gimdyt,o pas mane šukuosena apačioj tai kaip iš Scary Movie,kur vaikinukas pasitelkė žoliapjūvę,kad prasibraut
)Vėliau sekė nežinia.Man niekas nepaaiškino kokio...velnio mane čia paguldė.Nepamenu,kiek praėjo dienų tame skyriuje,gal 2-3.Buvo eilė skausmingų apžiūrų,kurios mane be galo išgąsdino-kaip teks tvert gimdymo skausmus.Iš principo su niekuo nesitariau,neturėjau jokio "savo"daktaro.Po vienos apžiūros gyd.Daunoravičius pasakė-šita jau rytoj gimdys.
pagalvojau "kaip ? juk dar nieko nejaučiu,nieko neskauda (kai niekas savo nevalyvų rankų į mane per tokius skausmus negrūda) ,kaip aš rytoj gimdysiu ???
Bet iš kabineto išskridau lyg ant sparnų!!!!!!!!RYTOJ AŠ GIMDYSIU!!!!
Nieko nesupratau nei kaip,nei kodėl.Pasirodo,daktarai "susirūpino"kad ten tie 3cm atsivėrę (dar nuo priešlaikinio gimdymo) ,tad nutarė paskubinti reikalą.Ėjau vakare pas seselę ir klausiu-"kaip suprast rytoj gimdau,aš nieko nejaučiu",sako man-"rytoj 8val į gimdyklą,tave skatins".Su supermama tais laikais dar nedraugavau.Nieko nesupratau ką reiškia tas "skatins''.Man juk dzin-skatinkit,bile rytoj,BALANDŽIO 1d aš jau savo mažiuką pamatysiu.
Buvau labai laiminga.Net nebegąsdino taip gerai girdimi gimdančių moterų klyksmai.
Ryte mane "ten" apkirpo,nuskuto.Buvo labai maloni akušerė ,linksmai paplepėjom ir tada,kai man darė klyzmą ,kurios bijojau kaip dievą myliu.Esu kompleksuota biškį
Gimdyklų vaizdeliai gero įspūdžio nepaliko,kaip ir marškinukai,tokie tamsžaliai baisuliniai xi xi xi
Bet juk neesmė.Ne madų demonstruot susirinkom. Pamėginsiu trumpiau,nes jau matau,kad ir taip labai išsiplėčiau,bus nuobodu skaityt.
Taigi,uždėjo man tą sąremius matuojantį diržą.Pasirodo,jau buvo šiokie tokie sąremiai po klyzmos,bet dar jų nejaučiau,o gal neatpažinau.Po kurio laiko atėjo ir praplėšė vandenmaišį.Pradėjo tekėt keista maloni šiluma.Į gimdyklą atėjo vyras juokingais drabužiais .Mes pasifilmavom,papokštavom.Tiesa,ėmė skausmai augt.dar užėjo sesė,kažkaip pamenu,jau nelabai juokinga buvo,bet dar pakenčiama.Vėliau vėl grįžo vyras,jau rietė sąremiai,bet ryžausi nueiti į wc.Tai buvo ILGAS KELIAS tarp sąremių.
Patikrino atsivėrimą .Nieko man nepasakojo,nežinojau kaip man einas,kaip ir to ,kodėl apskritai šian gimdau. Į klausimus jie profesionaliai stengėsi neatsakyt.Pastatė lašalinę.SKATINAMUOSIUS.Skausmas bemaž tuoj pat pasidarė
vyro rankos nepaleidau nė akimirkai.Jis man vilgė kaktą šaltu vandeniu(koks šaunuolis,kad sugalvojo!),kažką kalbėjo,glostė,bet erzino kiekvienas jo garsas ir prisilietimas.Būčiau turėjus jėgų,tai turbūt ir būčiau nusiuntus jį kur nors9ne cigarečių pirkti) Mačiau,kaip šokinėjo sąremius fiksuojanti juostelė.Iki maksimumo.Maldavau vyrą,kad eitų pas daktarą.Jėgų kalbėt nebuvo,tyliai šnibždėjau.Prašiau epidūro,cezari,bile ko.Kad tik nuimtų tą skausmą.O man pradėjo leist "nuskausminamuosius" ,per kuriuos tarp sąremių užmigdavau,nors atokvėpis tarp jų terukdavo sekundes.Skausmas buvo nei kiek ne mažesnis.Juk aš neturėjau "savo daktaro",tai kas gi man skirs epidūrą...Pirma sakė-epidūro negalim daryt,nes jums vyksta skatinimas,epidūras stabdo veiklą,tad nėra prasmės jos daryt.Po to sakė -anesteziologas užimtas.4 valandos skausmas praktiškai be pertraukų.Žvėriškas .Tokio vėliau gimdydama dukrą nepatyriau net pačioj pabaigoj,o čia-visą tą laiką!Po to pasakė-vėlu,jūsų atidarymas jau per didelis,7cm.Kaip supratau,pasikeitei daktarų pamaina.Atėjo toks gražus gražus daktaras ir labai mielas.Kadangi vyras jau mėlo,kaip norėjo i wc,daktaras perleido man savo ranką,kad galėčiau paleisti vyrą pagaliau nusilengvint.Daktaras tikrai mielas buvo,ne jis man šias kančias suplanavo...
Kai daktaro prašiau nuskausmint,mano niekšas vyras sako "mažute,mes gi tarėmės,kad tu natūraliai gimdysi",aš jam-'užsičiaupk tu!!!juk ne tu gimdai!!!',daktaras -"kaip keista ,šiandien visos moterys taip sako "
))Stengiausi tylėt kiek įmanydama ir galbūt negąsdint skyriuj gulinčių,ir laukiačių savo eilės nėštukių,bet gale vis gi neištvėriau ir lyg Dievo ėmiau šauktis mamos (su kuria realiam gyvenime beveik nebndravom).
Pagaliau užsimaniau kaku
bet taip nerealiai,lyg neši...us buvau mėnesį.Kadangi žiūriu daug filmų ,sakau vyrui "noriu stumt",vyras sako "tai stumk ",as-"tai juk negalima turbūt",vienžo ,vyras pakvietė daktarą,buvo atsivėrę 10cm ir per kelis stūmius pagimdžiau.Pagaliau!!!Prisipažinsiu-mane buvo tiek užvaldęs skausmas,kad apie nieką daugiau negalvojau,bet kai pagaliau tai baigės-užlūdo nereliausias jausmas pasaulyje 
mano sūnelis.Jornas,3200gr ,51cm Nuodemės vertas daktarėlis pasakė"Balandžio 1 vaikas,nieks nepatikės "Ir tikrai-beveik niekas iš draugų nepatikėjo 
pamenu,kaip akušerė paklausė "Na,Jelena,ar verta buvo ?",ir aš taip nuoširdžiai susigraudinau,sakau "verta
" Tai buvo pirmos gyvenime džiaugsmo ašaros.Mano sūnelis .Aš taip norėjau sūnaus (paslapčia)ir štai jis-visas toks...pilkas kažkodėl.. monstriukas,bet man-pats mieliausias pasauly.Kaip tik tokius monstriukus aš ir myliu.Mano rūkanti palatos draugė,kurios startas buvo tuo pat metu kaip mano,o ir tie patys 3cm pagimdė mergytę 10min vėliau.Ji atspardė gydytoją ,išsiuntinėjo visus na!@#$ ir pralošė lažybas man,nes juokais statėm kuri bus pirmesnė.Na,pamaniau-10 papildomų minučių tau už tai,kad savo vaiką nuodyjai
Po to buvo daug ko.Fašistė pikta boba,kuri vežimėliu išvežiojo vaikus.Norėjau pamatyt savo sūnelį,bet ji užtvėrė man kelią ir piktai viauktelėjo,kad "kai bus laikas,tada ir pamatysi!".Ar ji nesuprato kaip aš buvau pasiilgus savojo mažyčio ?Juk po širdimi nešiojau jį tiek laiko..ištvėriau tokį skausmą,o dabar-kažkokia pikta BOBA Ž neleidžia man jo pamatyt
aš nemokėjau žindyt.Vaikelis niekaip neemė papuko-rezultatas-daugybė guzų krūtinėj,pasibaigusių tuo,kad teko maitint mišiniais.Sūnus klykė pirmas tris paras,nes buvo alkanas,o kiek aš beprašiau man padėti pamaitint,man tik atsakė "skyriuj daug žmonių,visoms čia nepadėsi!",ir išėjo! Mano krūtys pasidarė nuo užistovėjusio pieno tokio dydžio,kad nešiau jas rankose,akušerė stebėjosi vėliau-tokio dydžio krūtis mane labai labai senai neskubėkit pavydėt-dabar liko daugybė strijų ir nukarusi oda.Ko galbūt būčiau išvengus,jei kas būtų man padėjęs.nesu tikra,ar mano faktai tikslūs,bet diena prieš tai pagimdė 50 moterų,balandžio 1 gimdė 45,o dieną po to-vėl 50.
Viskas baigėsi gerai ,ačiū Dievui,bet labai pykstu ant daktarų,kad man tokiai naiviai ,nepasakė,ko reikės tikėtis kai skatins.Neleido pasiruošt ir susitaikyt su skausmu.Antra.ESU VISIŠKAI TIKRA,kad jei būčiau gimdžiusi natūraliai,savo laiku,be jokių skatinimų,skausmas būtų buvęs natūralus.Tai,ką patyriau,buvo košmaras.Žinau,kad jei būčiau "nusipirkusi"daktarą,būčiau gavus ir epidūrą,o gal iš vis būtų tekę gimdyti laiku,kada vaikutis pats panorės.Nes,kiek pavyko sužinot,jam nieko realiai negresė.Jie tik norėjo išvengt "galimos infekcijos dėl atidarymo",kuri kažkodėl tiek savaičių prieš tai nebuvo manęs ištikusi.
Šiaip,aišku,ačiū gražuoliui daktarui,man buvo svarbus jo palaikymas,ir ,tiesiogine to žodžio prasme-laiku ištiesta pagalbos ranka
Gimdymas truko nuo 8 iki 16.05, IV-oje Antakalnio gimdykloje.
Tai buvo gražiausios 16.05 mano gyvenime .
Mano mažyliui jau tuoj sukaks 2metukai.Ta proga sukurpiau šią istoriją,kurią jau turbūt pavargote skaityt.Sūnaus gimimas aišku buvo ir gražiausia dovana mums abiems pirmųjų vestuvių metinių proga !!!!Gimė lygiai po metų !!!
Aš - už natūralumą .Linkiu visoms šią istoriją nepatingėjusioms skaityt nėštukėms lengvo ir natūralaus gimdymo,o jau esančioms mamytėms-sveikų atžalėlių !!!!
