Ir Ta diena atejo. Saremiai prasidejo 13 val.Kartojosi kas 15 min. Sulaukem 19 val. Saremiai jau kartojosi kas 5-7 minutes. Nuvykus i GN paaiškėjo, jog atsidarymas tik 3cm, tad dar išleido namo kelioms valandoms. Grižus siaip taip isimaudžiau, susitvarkiau kaip pridera ir 21 val jau buvom gimdykloj. Nekantriai laukėm mazylio gimimo. Tarp sąrėmiu dar pasakojau istorijas ir juokinau susirinkusius (gydytoja, akušerę, vyra).
Sąrėmiai buvo itin stiprūs (bent taip sake akušerė) . Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad skaudės taip kraupiai. Vyras vis gunde " prašom epidūro". As buvau pasiryžus viska iškęsti ir pagimdyti pati, bet, kaip sako patarle "žmogus planuoja, Dievas juokiasi".
Veikla sustojo 22 val. Nuleido vandenis. Atsidarymas 7 cm ir ne krust toliau. Skaudejo tikrai smarkiai... Gimdykloj ant žemes personalas priklojo čiužinių, kuriais ejau keliais ir vis po nosim bumbejau "o Dievuli, tik neleisk man palūžti, neleisk mano vaikeliui kentėti.." Vis galvojau, kad mazyliui dar sunkiau nei man. Po keliolikos minučių, akušerei sakau "būkit gera, paprašykit tos moters kitoj gimdykloj, kad nešauktų, nes mane ji muša iš pusiausvyros ir gąsdina.." Akušerė pesigando ir ėmė siūlyt epidūrą... Pasirodo, tą naktį as gimdžiau viena
Pasidaviau... padarė epidūra. Kas 15 min vis lipau ant gimdymo stalo patikrinimui, paskui stovėjau, nes lėlytis nesistatė i dubeni. Vėliau ėmė leisti skatinačius.Galiausiai buvo nutarta, kad laikas stumti. Stūmiau nesuprasdama kas kaip turi atrodyti, o gydytoja vis klause ar nenoriu tuštintis. Tokių pojučių nebuvo, bet liepė, tai stūmiau. Maždaug po 1,5 val laipiojimo ant gimdymo stalo ir nuo jo, stūmimo, pastebėjau, kad gimdykloj jau kokie 6 ar 7 "balti chalatai". Vaikelis nesistatė i dubeni, nors galvytę gydytojai matė aiškiai. Nugirdau, gydytoja minint cezario pjūvi (mano planuose jo, kaip ir epidūro, nebuvo) Kažkokia senyvo amžiaus gydytoja makalavo man ten, kur turi gimti vaikutis ir bumbėjo "matau galvyte čia pat, turi pagimdyti" , o maniškė gydytoja aiškina "jau seniai stumiam, nieko neišeina, krinta tonusai, vaikelis dūsta". Nugirdusi tuos žodžius ėmiau šaukti, kad greičiau pjautų, kad sutinku... Dar keli stūmimai ir iškeliavom i operacinę.
Nežinau ką man suleido, bet užmigau... Prasimerkus pamačiau mažutes pėdutes ir klausiau ar jos mano vaiko. Niekas neatsake. Tada užrikau (bent man taip atrodė) "ar čia mano?!" Anesteziologas palinko virš manęs ir nusišypsojo "tavo, tavo..." Buvo 1 valanda nakties. Vėl užmigau.
Pabudau jau palatoj. Ryte vyras su ašarom pasakojo, koks gražus musu vaikutis ir vis lakstė tai pas mane, tai prie inkubatoriaus (dėl šilumos nelaikymo ten jis išbuvo 3 paras). Pasirodo, virštele buvo apsivijusi aplink kakliuka, kelis kartus aplink rankyte ir "laikė" mažyli, taip neleisdama jam gimti.
Praėjus 9 val po operacijos, "šliaužiau" koridorium pasimatyti su savo stebuklu
Stovėjom prie inkubatoriaus, laikėm savo sūneli už rankučiu ir iš laimės verkėm jau abu su vyru 
Dabar mūsų Domui 5 mėnesiai, bet aš nepaliauju dėkoti Dievui ir savo gydytojai už laimingą sūnelio atėjimą.
