Išėjus iš klinikos paskambinau vyrui ir pasakiau,kad pasiruoštų ir manęs lauktų,važiuosim į ligoninę.Dar pajuokavau,kad gimdau...Pėškom grįžau namo,SB radau visa perbalusį,bet nuraminau,kad tik uždegimas...
Ligoninėj buvom apie 10val.ryto,padarė slapimo tyrimus,patikrino auksiuko širdelę ir liepė laukt daktarės...Visą dieną prasėdėjom,skausmai užeidavo nereguliariai....Laukiau daktarės ir pykau,nes dar buvau nieko nevalgius ir pagrindinė mintis buvo,greičiau išeit ir pavalgyt...Visą dieną prasėdėjom,nusibodo ir visai išalkau...8val.vakaro vyrą nusiunčiau paklaust ar galim nueit i kokią kavinę pavalgyt,vistiek niekas neateina...Tuo momentu kol buvau viena,pagaliau pasirodė ilgai laukta moterėlė.Paklausinėjo kur skauda,paspaudinėjo pilva ir pasakė uždegimas...Jau bevei isėjus pro duris atsisuko ir pasakė,duok dėl visa ko pažiūrėsiu.Bet kaip pažiūrėjo,tai už galvos ir bėgte man atvežė vėzimą,įsodino ir išvežė ant stalo.Buvau jau 8cm atsidarius.Jau nebeleido net į tualetą nueit,nei pavalgyt...Gulėjau ir kankinausi,ne iš skausmo,bet iš alkio...
Nuskausminamųjų jokių negavau,nes jau buvo per vėlu,siūlė dujų,bet atsisakiau...
Api 10val.vakaro buvau pilnai atsidarius,bet nenubėgo vandenys....Tada ir pajutau tikrą skausmą,bet iškenčiau,nes apie tai negalvojau.Visos mintys buvo tik apie vaikelį,ar viskas jam bus gerai,nes gimsta 10 savaičių per anksti...
Gulėjau,laukėm nesulaukėm to momento...1val.nakties (jau buvo rugpjūčio pirmoji) daktarė pradūrė vandenis ir pajutau didelį palengvėjimą.Leido stumt,stumiau..Liepė stumt tik kada skauda,kada praeina ilsėtis,bet nusprendžiau,kad stumsiu be poilsio kol išstumsiu...Stūmiau ir rėkiau,bet ne iš skausmo,o dėl stiprybės.Pajutau,kad rėkiant daugiau jėgų atsiranda...Po 11 minučių stumimo pamačiau savo stebuklėlį...Toks mažutis,toks gražutis,taip norėjau prisiglaust,bet pirma paėmė neišnešiotų kūdikių daktarė kuri pasiruošus laukė.Apžiūrėjo,suvystė ir padavė vyrui,kad man paduotų.Niekad neužmiršiu tos akimirkos kai galėjau prisiglaust savo stebuklėlį...Atrodė toks mažutis,toks silpnutis,bejėgis....Keletą minučių pasidžiaugus,daktarė paėmė sūnelį ir nunešė į neišnešiotukų skyrių...Aš likau gulėt ant stalo ir reikalavau,kad kas nors duotu valgyt...O buvo naktis,viskas uždaryta,viena seselė atnešė sumuštinį ir sulčių..Tuo tarpu vyras nulėkė namo,atvežt švarių drabužėlių ir maudymosi priemonių...Kol laukiau kol atveš daiktus prastovėjau duše,es labai nenorėjau mirkt kraujo baloj...
5val.ryto pagaliau surado man lova,bet prieš tai nuvedė parodyt kur sūnelis...Verkiau iš džiaugsmo,kad turiu didžiausią stebukla ir iš skausmo,kad vargšiukas atėjo taip anksti ir bejėgis vienas guli...
Truputį prabuvus savo palatoj,7 val. nulėkiau pas sūnelį,sėdėjau ir žiūrėjau,taip norėjau paimt ant rankų,bet negalėjau...Vėlai atėjo daktaras patikrint ir atjungė kvepavimo tūbelę ir pasakė,kad jis vyras ir pats moka kvėpuot ir,kad vakare išims iš inkubatoriaus.Kiek buvo dziaugsmo,bet sunku buvo taikytis su ta mintim,kad sunelį žadėjo laikyt ligoninėj virš dviejų mėnesių.Po kelių valandų mane išleido namo,vaikiukas liko...Kaip buvo skaudu,kad grįžtu be pilvo ir tuščiom rankom.
Kitą rytą nuvažiavus pas sūnu pasakė,kad jam jau nėra reikalo tam skyriui būt,kad jis jaučiasi puikiai ir,kad važiuočiau namo atsivežt daiktus ir mus paguldys kartu į paprastą skyrių...Sulaksčiau staigiai kaip ant sparnų...Kartu su vaikeliu,pilnai atjungtas nuo visų monitorių,kokia laimė.Bet vistiek nežadėjo greit paleist.Pasakė,kad vaikas labai stebėtinai stiprus,tad laikys trumpiau nei zadėja,bet mėnesiį tai tikrai.Pagalvojau,jei reikia tegul,svarbiausia būsim kartu.
Už kelių dienų ateina daktaras ir sako,ruoškis,rytoj važiuojat namo.Pasakė,kad pirmą karta jo darbo istorijoj mato tokį stiprų tiek laiko neišnešiotą kūdikį ir nėra jam čia kas veikti
.Visa nutirpau ir negalėjau patikėt,kad nesapnuoju,nežinojau kur dėtis iš tos laimės.O tas rytojus buvo rugpjūčio 5,mano gimtadienis...man buvo pats nuostabiausias ir pati brangiausia dovana buvo auksiuko parsivežimas namo......Na va mano istorija,gal kam nuobodi,bet man nepamirštama...Sūnelis dar nė karto nesirgęs(tfu tfu tfu),auga didelis ir stiprus...
Dabar tas mano nabagiukas pasidarė tikras ožiukas,mama ir tėtė tik spėja šokinėt,jei kas nepatiks ar ko negaus,tai iškart pradės rėkt,muštis ojojoj...
