Namo aplinka

valas, o ne zilka, tfu, kad mane kur...

Vejos įrengimas
Atėjo pavasaris. Prasidės darbai soduose, tvarkysime savo namų aplinką. O kokie namai be gražios vejos aplinkui?
Kokybiška veja turėtų būti labai lygi, suformuota iš specialių vejinių žolių, nepiktžolėta. Spalva graži ir dekoratyvi žvelgiant tiek iš arti, tiek iš toli. Tinkamai įrengta ir prižiūrima veja gali džiuginti mūsų akis 10 - 15 metų.
Kaip įsirengti ir prižiūrėti veją pataria UAB "Dotnuvos projektai" specialistai. Kad veja būtų išties graži, labai svarbu tinkamai paruošti dirvą. Vietoje, kur sėsite veją, turi būti įrengta gera drenažo sistema , kad veja neužmirktų, o besiformuojančios žolių šaknys gautų drėgmės. Vejoms nebūtinas lygus reljefas. Gražios vejos gali augti kalvose bei šlaituose, tačiau labai svarbu, kad dirvoje nebūtų mažų įdubimų.
Vejos geriau auga lengvesnėse dirvose. Jei dirva molinga, reikia užpilti 10-15 cm smėlio sluoksnį ir sumaišyti su viršutiniu dirvos sluoksniu. Tam tikrais atvejais gali būti naudojamos durpės.
Dirva ruošiama 20 – 25 cm gyliu. Viršutinį dirvos sluoksnį reikia gerai supurenti, kad neliktų grumstų. Jis geriau susispaudžia mindžiojant kojomis, negu dirvą voluojant. Tik normalaus drėgnumo dirva gali būti maišoma ir ruošiama sėjai.
Prieš sėją dirva galutinai išlyginama. Tai geriausia daryti medine lenta. Išlyginus, visas plotas supurenamas grėbliu, kad kelių centimetrų viršutinis dirvos sluoksnis būtų purus. Iš ruošiamo ploto pašalinami visi grumstai, akmenys ir piktžolės.
Vejas galima sėti anksti rudenį ( nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio ) arba pavasarį iki birželio mėnesio. Jei augimo sąlygos normalios, dygstančios vejos nereikėtų laistyti, kad neišplautumėte sėklų Sėjant vasarą laistyti būtina.
Žolių sėklų mišinius prieš sėją reikia gerai permaišyti. Sėti galima rankomis arba mašinomis. Sėklas reikia padalinti į dvi dalis: vieną dalį sėti viena kryptimi, kitą – statmenai. Prieš sėją ar sėjant reikia įterpti tąšų. 100 kv.m. rekomenduojama berti 700 g azoto, 500 g fosforo, 1200 g kalio. Trąšų kiekiai nurodyti veikliąja medžiaga, todėl naudojant konkrečią trąšą reikėtų apskaičiuoti jos poreikį. Sėklas ir trąšas reikia įterpti 5 – 10 mm gyliu. Tai geriausia padaryti grėbliu. Pasėjus veją būtina voluoti, geriausia rumbuotu arba tinkliniu volu. Voluojant lygiu volu, labai susmulkinama dirva ir kyla pavojus, kad po lietaus jos paviršiuje susidarys pluta.Pirmą kartą veją reikia pjauti, kai žolė užauga 8 – 10 cm aukščio, tačiau būkite atsargūs ir niekada nenupjaukite daugiau negu 1/3 augalo. Pjovimo aukštį galima sumažinti po 1- 2 dienų. Sporto renginiams skirtą velėninę veją rekomenduojama pjauti 3 cm, o velėninę dekoratyvinę – 2,5 cm aukščiu. Esant sausam periodui pjovimo aukštį reikėtų padidinti iki 4 – 6 cm.
Sudygusi veja gerai stelbia dirvoje augančias piktžoles. Dauguma piktžolių žus veją pradėjus pjauti, tačiau kai kurias, ypač daugiametes, reikės išravėti, ar purkšti herbicidais. Piktžoles reikia naikinti praėjus 3 – 4 mėnesiams po sėjos.
Tręšimas paspartina žolių augimą, todėl patręštą veją reikia dažniau pjauti. Patręšta veja būna tanki, tamsiai žalios spalvos, be piktžolių ir be samanų, atsparesnė sausrai ir ligoms. Geriausia tręšti tada, kai veja sausa, tačiau prognozuojamas lietus. Tręšimo planas (100 kv.m.):
Balandžio viduryje – 3 kg sudėtinių trąšų;
Birželio pradžioje – 3 kg sudėtinių trąšų;
Rugpjūčio pradžioje – 300 g N;
Spalio viduryje – 2 kg sudėtinių trąšų (be azoto).
Sudėtinių, lėtai tirpstančių trąšų, kurios parduodamos Lietuvoje, yra įvairių sudėčių, todėl parenkant reikia konsultuotis su pardavėju dėl naudojimo.
Jei sausros periodas užsitęsia, veją būtina laistyti. Ant vejos turėtų būti išliejama ne mažiau kaip 20 – 25 mm vandens per savaitę. Toks vandens kiekis kompensuoja išgaruojančią drėgmę iš dirvos.
Jei pažeista 40 – 50 % vejos, ją galima atnaujinti. Metaliniu grėbliu reikia išgrėbti seną žolę, veją trumpai nupjauti, išbarstyti sėklas. Po sėjos sėklas sekliai įterpti į dirvą metaliniu grėbliu ir suvoluoti.
Žolyne atsiradusios samanos yra blogos vejų priežiūros pasekmė. Samanų atsiranda pavėsingose vejų vietose, ten, kur daug drėgmės, kur žolynai per žemai pjaunami, mažas dirvožemio pH arba trūksta maisto medžiagų. Samanas galima lengvai išnaikinti, tačiau jų gali atsirasti vėl, jei bus tam palankios sąlygos. Samanos naikinamos 100 kv.m. išbarstant 3 kg amonio salietros ir 1 kg geležies oksido, sumaišyto su smėliu arba tręšiant specialiomis trąšomis skirtomis samanoms naikinti, kurių sudėtyje yra geležies sulfato. Šią procedūrą reikia atlikti anksti rytą, kai augalai drėgni ir prognozuojamas saulėtas oras. Sunaikintas samanas iš vejos galima išgrėbti grėbliu.
Neretai pasitaikanti vejų liga - fuzariozė, arba sniego pelėsis. Dėl ligos žolių lapai pasidengia baltos, pilkšvos ar rožinės spalvos mase. Anksti pavasarį vejoje matomi pilkai rudi žolių ploteliai. Veiksmingiausia apsaugos priemonė – purškimas fungicidais (fundazolu arba beulanu).Saugant veją nuo ligų, pavasarį patartina išsklaidyti didesnes pusnis, ant sniego, jo tirpimui pagreitinti, galima paberti ploną durpių sluoksnį.
Anksti pavasarį nereikėtų skubėti pjauti vejos, nes aukštesnės žolės apsaugos jaunus ūglius ir šaknis nuo būsimų šalnų.

Alpinariumas
Alpinariumas – tai nedidelis Alpių kalnelis jūsų sode. Jį galima įrengti ant statesnių šlaitų, aikštelėse, reikalaujančiose rekultivacijos pasibaigus statybos darbams, ten, kur dirva kieta ir net vietose, visai netinkamose ūkiniams tikslams.
Alpinariumams skirti augalai yra gražios formos, žydi labai ilgai arba turi dekoratyvius lapus. Jų užimamas plotas išlieka dekoratyvus visą šiltąjį sezoną, o akmenuotą kalnelį lengva prižiūrėti.
Alpinariumai mėgstami ne tik dėl savo praktiškumo. Jie - savotiška gyvosios ir negyvosios gamtos sintezė. Akmenų fone spalvos atrodo ryškesnės, švaresnės ir sodresnės, o augalai, savo gamtinėje aplinkoje atrodo natūraliai ir organiškai. Bet svarbiausia – yra kažkas neapčiuopiamo švelnaus žiedo ir monumentalaus akmens derinyje.

Alpinariumo įrengimas

Suprojektavus alpinariumo kalnelį ir jį supančią aplinką, galima imtis statybos. Pažymimi būsimi alpinariumo, takelių ir apžvalgos aikštelių kontūrai. Jei alpinariumą ketinate įrengti lygioje derlingoje vietoje, visas dirvožemis toje vietoje nuimamas. Gruntas, sumaišytas su smėliu ir smulkiu žvyru galės būti panaudotas kaip derlingas substratas sodinant augalus ir tarpams tarp akmenų užpildyti. Į paruoštą aikštelę atvežamas stambus gargždas, smėlis, sudužusios plytos ir kitos statybinių medžiagų liekanos. Iš jų sukuriamas būsimo kalnelio reljefas. Po to, reikiamose vietose sudedami didžiausi akmenys ar jų grupės. Šį darbą geriau patikėti specialią įrangą ir praktikos turintiems žmonėms, nes dirbdami su sunkiais rieduliais tam nepasiruošę darbininkai dažnai patiria traumas. Padėjus pagrindinius akmenis, kalnelis apipilamas 10 cm derlingo grunto sluoksniu. Po to dėliojami kiti akmenys ir sodinami augalai.
Terminų žinojimas dar nereiškia, kad žmogus gali jausti grožį. Ir žmonės, ne ką nutuokiantys botanikos moksle, bet kūrybingi ir turintys gerą skonį, gali sukurti tikrus landšafto architektūros šedevrus.

Alpinariumo vieta

Tikriausiai nereikia priminti, kad alpinariumo kalnelis turi organiškai įsilieti į natūralų landšaftą.
Akmeninio kalnelio kūrėjui būtina prisiminti šio landšafto architektūros elemento specifiką. Ji kuriama gėrėtis iš nedidelio atstumo, o iš toli matosi tik jos kontūrai. Todėl reikia apgalvoti priėjimus prie alpinariumo, sukurti atitinkamą šalia esantį landšaftą.

Akmenys

Tai ne tik dekoracija augalams. Jie – svarbus alpinariumo elementas. Akmenys pagerina drenažą, šarmina dirvą, akumuliuoja drėgmę šaknims, suteikia pavėsį antžeminei augalų daliai, saugo juos nuo vėjo.
Kad akmenų išdėstymas atrodytų organiškai ir natūraliai, reikia įsisamoninti paprastą tiesą - gamtoje akmenų kompleksai sukuria labai charakteringus landšafto elementus: uolas, nuobyrynus, morenas, ir kt. Tokiuose kompleksuose akmenų padėtis vienas kito atžvilgiu visada atitinka savybėms tos uolienos, kuriai jie priklauso. Pavyzdžiui, nuosėdinių uolienų ir skalūnų sluoksniai būna pasvirę vienokiu ar kitokiu kampu, o gneisai ir granito gneisai yra masyvūs ir turi kupolo formą.
Ir alpinariume reikėtų vengti skirtingos kilmės ir struktūros akmenų. Jei nepavyko surinkti reikiamų uolienų, matomas kalnelio sritis, šlaitus ir kai kurias viršūnes padarykite tiesiog iš vienarūšių akmenų. Gali būti bet kokie akmenys, randami apylinkėse. Medžiagą reikia rūpestingai parinkti. Geriau atsivežti 50 procentų atsargų, kad kuriant alpinariumą būtų laisvas pasirinkimas. Geriau nenaudoti apvalių, taisyklingos formos ir panašaus dydžio akmenų, nes vaizdas bus labai monotoniškas.
Akmenų kiekis alpinariume gali būti labai įvairus. Vieniems patinka, kai akmenys dominuoja, kitiems – kai yra tik fonas, o visas dėmesys sutelkimas į augalus. Praktiškai, akcentą lemia turimų akmenų ir augalų kokybė. Kai jie įdomūs, tiesiog gaila neparodyti jų grožio. Jei kalnelis, kurį kuriate, užima didesnį kaip 8-10 kv.m. plotą, akmenis geriau dėlioti ne ištisai, bet grupėmis, paliekant žemės plotelius su juose esančiais pavieniais akmenimis. Tai leidžia išvengti aukštesnių kaip 1-1,2 m. aukščio kalnelių, kurie nedideliame plote atrodo neorganiškai.
Kaip taisyklė, parenkami 3, 5 ar 7 didžiausi ir charakteringos formos bei faktūros akmenys, vienas iš kurių panaudojamas kaip viršūnė. Jie sudaro būsimos kompozicijos pagrindą.Šie akmenys turi remtis į kalnelio drenažinį pagrindą (skaldą, plytas ir tt), kad ateityje nesėstų. Mažesnieji akmenys dėliojami vėliau.

Terasų formavimas

Dažnai alpinariumų šlaituose formuojamos terasos. Jos atlieka ir priešerozinę funkciją, apsaugodamos dirvožemį nuo išplovimo. Terasų aukštis ir plotis priklauso nuo šlaitų statumo. Dažniausiai terasos tvirtinamos plokščių klinčių sienelėmis, kurios ir pačios gali tapti dekoratyviniais elementais. Akmenys dėliojami šachmatine tvarka, panašiai kaip plytos. Kiekviena eilė užpilama žemėmis. Augalams sodinti tarp akmenų paliekami nedideli plyšiai. Erdvė tarp šlaito ir sienelės užpilama žeme. Jei sienelė aukštesnė kaip 1 m, daromas požeminis pamatas iš stambesnių akmenų. Kad tokios sienelės neišsiplautų ir nenugriūtų, jos daromos pasvirusios atgal (vienam aukščio metrui daromas 10-20 cm pasvirimas).

Augalų parinkimas ir išdėstymas

Kad ir kokie svarbūs alpinariume būtų akmenys, dažniausiai jis kuriamas dėl gėlių.
Alpinariumui tinkantys augalai, pasodinti įprastoje klomboje, tikriausiai nesudarytų įspūdžio, pasimestų tarp kitų augalų, o gal ir visai būtų išmesti į šiukšlyną. Tačiau atitinkamai pateikti, jie atskleidžia visą savo natūralų grožį. Ir atvirkščiai, tradiciniai sodo augalai alpinariume atrodo nekaip. Profesionalų nuomone, alpinariume visai netinka rožės, jurginai ir panašūs augalai.
Prieš sodinant, augalai suskirstomi grupėmis (analogiškai, kaip akmenys). Atskiriami dekoratyviniai krūmai ir miniatiūriniai medžiai.
Kaip akcentas sodinami žiemą-vasarą žaliuojantys augalai, dažniausiai spygliuočiai. Protingai parinkti, jie puikiai dera vienas su kitu, išlieka patrauklūs visus metus. Akcentais gali būti augalai, brangūs jums dėl kokių nors priežasčių, neįprastai atrodantys arba retos rūšies. Jie gali iškilti virš kalnelio viršūnės, sudarydami reikiamas vertikalias arba horizontalias linijas kompozicijoje. Nedideli, tačiau įdomūs augalai sodinami pirmajame plane. Jiems sukuriamas neutralus fonas, kurio plotas pakankamai didelis.
Pagrindinių augalų neturi būti daug. Būtina , kad jie gražiai derėtų su didžiaisiais akmenimis ar jų grupėmis. Reikia atsižvelgti į viską: augalų žydėjimo laiką ir trukmę, žiedų spalvą r net tai, kaip jie atrodo vienų ar kitų akmenų fone.
Tos pačios rūšies augalų negalima išmėtyti po visą alpinariumą. Jie sodinami pakankamai didelėmis grupėmis. Geriau nedaryti simetriškų kompozicijų. Augalai, kurių lapai sidabrinai arba pilki, sušvelnina perėjimus tarp spalvinių dėmių, leidžia pasiekti spalvų harmonijos arba pabrėžti kontrastus.
Nereikėtų piktnaudžiauti augalų įvairove. Akmeniniame kalnelyje, kurio plotas 10 kv.m.,vargu ar pavyks gražiai išdėstyti daugiau kaip 12-15 rūšių ir formų. Juos sodinant pagal principą “daug gražių ir įvairių”, alpinariumas pavirs botanine kolekcija ir laukiamo dekoratyvinio efekto nebus.

Kai kurios agrotechnikos taisyklės

Alpinariumo augalams reikia saulės ir šilumos, todėl jį įrenkite saulėtoje vietoje. Didelio noro ir pastangų dėka, neblogą akmeninį sodelį galima įrengti ir aukštų medžių pavėsyje, tik štai tikru alpinariumu jo pavadinti jau nebus galima.
Alpių augalams reikalingas purus, gerai orui laidus substratas, kuriame nedaug organinių medžiagų. Todėl sodinimui geriau naudoti derlingos žemės ir stambiagrūdžio smėlio ar žvirgždo mišinį. Vėliau alpinių augalų nereikia pertręšti. Organinių trąšų nereikia naudoti visai. O ir tręšiant mineralinėmis trąšomis geriau laikytis taisyklės “geriau neprimaitinti, negu permokėti”. Priešingu atveju augalai pradeda pernelyg vešliai augti, blogiau žydi, neretai praranda formą, juos reikia dažnai apipjaustyti.
Parinkdami vietą augalų sodinimui, reikia atsižvelgti į jų augimą ateityje. Jei dekoratyvinio efekto norite pasiekti iš karto arba per labai trumpą laiką, augalus galima sodinti tankiai, o vėliau, jiems užaugus, persodinti į kitą vietą. Apsodinus alpių kalnelį, geriau lieti jį nedidelėmis vandens porcijomis, trumpais intervalais. Tam, kad sumažinti dirvos erozijos efektą, laikinai galima naudoti mulčiavimą.
Tikimės, kad šie patarimai padės pasiekti puikių rezultatų.

Supratau, supratau, kad ne meskere

Aciu uz patarima

Jėgiškai paaiškinta apie vejas, ačiū. Dabar pulsiu darbuotis. Alpinariumą irgi įsirengsiu.

Net nežinau kaip aprašyti, tuos spąstus ir kur pirkti. Mes juos radome užsilikusius ant palėpės nuo ankstenių šeimininkų, tokie senobiniai, pagaminti iš storos vielos, kažkoks ratukas, kabliukas ir dar kažkas. Vyras savaitgalį važiuos į sodybą, galiu paprašyti, kad nufotkintų. Gal kokiuose Senukuose ir būtų?

O, gera idėja kurmiarausių žemę prie gėlių išpilti

Prašom, prašom

Paieškosiu dar pas savi kompe ko nors idomesnio, tai parasysiu
As cia visokiu nesamoniu prisirinkus

O jei sklypas didžiulis ir aplink nėra kaimynų, tai jie, padlos, tik persikels toliau nuo to skuduro . Ko gero, "prezentacinei" zonai galima šita ir išbandyti

Kardelius reikia giliai susodinti - apie 10 cm. gylyje. Neišsigąsk jei ilgiau neišdygs. Tada jie visai neišsivarto

Padlos - geras, reik uzsirasyt sita zodi, kad nepamirsciau

Zinok, jie nepernesa to smirdalo kvapo, tai gal galima kas kokiu 10 metru spinduliu po veja pakist skudurioku, tai dings gal k ciortavaj materi tie padlos

Tikriausiai didžiuliai kardeliai išauga, jei į visas puses išdrimba . Aš ir atviroje vietoje juos sodinau, bet neišvirto. Gal todėl, kad šalia didelis akmuo buvo, ir kažkiek užstodavo vėją?

Kažkur mačiau, kad padarytą tvorelę iš didelių raktų (nu tokių, kur varžtams atsukinėti, gal suprasite?), susmaigstytų į žemę, o ant jų nutiesta grandinė, tokia, su kuriomis karves riša. Šiaip visai nieko, jei tiktų prie bendro vaizdo.

Jei jau prakalbome apie kardelius, noriu paklausti. Aš juos pagal visas instrukcijas laikiau rūsy kartoninėse dėžutėse, kažkur prieš mėnesį atsinešiau į namus, apžiūrėti, biški išlukštenau (na, čia jau saviveikla, turbūt ), išmečiau pažeistus ir ... pamiršau išnešti atgal. Paskui kažkur perskaičiau, kad juos galima apie mėnesį prieš sodinimą palaikyti šilčiau, tada greičiau augs, ir visai nusiraminau - palikau virtuvėje. Ir ką jūs manote, vakar apžiūrėjau, jau pradėjo daigus leisti - o siaube, ką daryti, sodinti juos galima tik už gero mėnesio, o jau daigai yra .
Patarkite, kaip juos gelbėti, kai kurie daigai jau siekia 3 cm Ar neišdžius iki sodinimo, gal į vazonus su žemėmis būtų galima sukišti? SOS