
mūsų tėvelis-statybininkas,keleta metu vyksta į Latvija.savaitgali kiekviena kaip per šventę grįžta išsiilgęs ,su dovanom ir t.t.guldo vaikus ,liepia susitvarkyti žaislus ,rūbus ,vyresnio klausia ,kodėl jis nenoriai tvarkosi.-ne tavo reikalas -atsako sūnus.tėtis pakelia balsą,vaikas atšauna-netrukyk ,eik sau.tai ir griebiausi diržo ,kita diena ilgai aiškinomės situacija.vaikas galų gale paaiškino-labai pasiilgau tetuko ,tik miegot šalia jo norėjau.gi tūkstanti kartu sakau-ko nori ,kas negerai-ateikit pasakykit.verkė ir vyras ir sūnus.....susitaikė...
juk aisku, kad sunus teva myli, ne is grubumo ar neisaukletumo, o is baimes, gal ir pasamoningo pykcio, kad tevas isvaziuoja, nors ir seimos geriui, taip daro, emociju negaledamas suvaldyti. Cia vaikas is baimes, is liudesio, is passiilgimo, o ne is kokiu ten...
Kodel, vietoj tuoj pat griebiantis dirzo, nebuvo galima duoti sunui atvest iki kitos dienos, ir tada su juo "ilgai aiskintis situacija"???? Nu nesuprantu. Kodel tas blyn musimas.?
Mano labai artimoj giminej yra toks zmogus, kuri kai uzplusta tokios emocijos kaip liudesys ar baime del artimo, pradeda nepragristai ir isteriskai bartis. Bet ne is blogumo, o is negalejimo susidoroti su savomis emocijomis. Tai ka, man kiekviena karta kai taip atsitinka, su tuo zmogum mustis??? As duodu atvest, ir praeina.
Beje, manes tevai nekrete - ale visai nieko, turiu pasakyti isaugau.


Aisku, as ne vienos mamos cia nekaltinu. Ir man del vaiko yra uzeje pikciu, kuriuos seke nederamos auklejimo priemones.
