Nėštumas daugiau ar mažiau ėjo sklandžiai. Pamažu didėjo pilvukas, o kartu su juo ir gimdymo baimė. Kursai nėštukėms, mamų "smegenų plovimas" po truputėlį padėjo apsiprasti su mintimi, kad nuo gimdymo jau nepabėgsi ir pagaliau pradėjau spirgėti - na kada gi, kada pasūpuosiu savo mažuliuką.
O tas mažuliukas turėjo būti visai nemažutis. Siuntimas rankose, atseit dabar jau spręs, kaip užbaigti nėštumą. Pasvajokit, norėjau gimdyti pati. Po apžiūros ligoninėje namo išvažiavau su žinia, kad kaklelis jau 1,5 cm atsidaręs. Džiaugiausi, nes iki parduotuvės nueiti jau buvo sunku, o vartytis ant sofutės žiauriai pabodę... Bet, dienos bėgo, terminas suėjo. Ir vėl - susiuntimu ligoninėn. Ten gydytojai manęs nenorėjo
Grįžau su 4 cm atsidarymu ir paliepimu grįžti tik tada, jei pradėsiu gimdyti, arba vėluosiu savaitę. SM skaičiau, kaip lukštenasi rugsėjinukių mamos, o dienelės bėgo... Kantrybė seko. Rodos, išbandžiau viską - karštą vonią, lipau pėstute į 12 aukštą dukart (pati gyvenu pirmame). Maniau, nuprotėsiu nuo klausimų "kada", "ar dar ne". Vyras kas valandą vis teiraudavosi ar nieko neskauda. O kaip aš laukiau, kada man skaudės. Negalvojau, kad taip galima laukti skausmo. Mažius jau vėlavo savaitę. Su visa manta atvažiavom į ligoninę. Kaklelis atsidaręs 6 cm. Sakė, viena klizmutė ir viskas prasidės. Žinojau - nė velnio
Belaukiant atėjo kita diena. Iš pat ryto 8 val. prakirpo vandenis ir paleido vaikštinėt po koridorių... Vėl apžiūra - nieko naujo. 10 valandą apsigyvenom gimdykloje. Į vena lašėjo skatinamieji, ant pilvo pypsėjo tonų matavimo aparatas, o aš pasidėjusi knygą ant "vertalioto" atramos kojoms skaičiau. Laikas nuo laiko atėjusi gydytoja pasiteiraudavo, ar ką jaučiu ir sulaukusi neigiamo atsakymo padidindavo skatinamųjų lašėjimo greitį... Vyras šalia sprendė kryžiažodžius, skatinamųjų dozę padvigubino... Knyga pasibaigė. Jokio progreso. Gretimoje gidykloje jau verkė mažiukas, o gimdymas prasidėjo vėliau. 15 val. dar viena apžiūra ir sprendimas - nebėra ko laukti, gimdymo veikla neprasidėjo. Ir išėjo. Paliko apsiprasti su mintimi apie cezarį vienus. Ašarotom akim ir drebančiom rankom pasirašinėjau sutikimą operacijai. Visa purčiausi kol mane ruošė operacijai, darė spinalinę. Iki šiol dėkinga jaučiuosi jaunai anesteziologei, kuri bandė mane prablaškyti klausinėdama malonių dalykėlių...Nejutau, kaip prapjovė. Sakė, kai trauksim vaikelį "patemps". Nieko sau patampė...
Atrodo, rovė kelias minutes... O skausmas ir jausmas kaip kapstosi po tavo vidurius! Pirmas klyksmas ir pirmas pasimatymas, kurio nepamiršiu lydimas teksto "žiūrėk, mamyt, kokie kiaušiukai, na, spirk mamytei į veidą" Taigi, pirmiausia pamačiau savo zuikio pasturgalį Girdėjau, kaip jis verkia gimdykloje, o pati inkščiau - taip skaudėjo, kai valė gimdą. Staiga pajutau, kad šnekuosi su anuo pasauliu. Kaip filme - suleiskit to, ampulę ano... Pasirodo, kraujavau per stipriai ir vos nepraradau gimdos. Sunkiai pamenu, kaip vežė mane į palatą, tik pamenu, kaip gydytojai stebėjosi, jog pati kilnoju kojas. Viena valanda cezariui ir palatoje buvom jau visi trys. "Mamyte, duok vaikui valgyt, o tai kumščius nusigrauš" - mano zuikis jau pirmą kartą įsisegė man į krūtį. Pirma naktis visiems kartu. Ir toks kvailas bejėgiškumo jausmas, kai negali pati pasirūpinti savo vaiku, kai pasisukti ant šono tikra kančia. Kokia aš dėkinga savo vyrui, kuris visą operaciją stebėjo per stiklą, kuris pirmas laikė mažiuką ant rankų, pakeitė sauskelnes nepasibodėjęs ištraukti akušerės iš gimdymo, kad ta patikrintų, ar jis gerai jas užsegė
O dabar prabėgo jau trys mėnesiai. Atrodo, taip seniai viskas buvo... Kai žaislai jau iššnekinti, leliukas veidrodyje pakalbintas, kumštukai nučiulpti, o spintoje visa krūva išaugtų rūbelių... O kažkada buvo toks kruopiukas - gimė 4170 g. Dabar jau vyras visų 7 kg. Mano Titas
