VYRAS - Gimdymo istorijos

Nelabai tas prizas suimponavo (nors jaučiuosi neatmainomu jo pobeditelium), bet ketinu kovoti (kautis, dusintis, narkomanintis) dėl metų eigoje įteiksiamo (600+1) "Merso". Tarp mūsų mergaičių,- UŽ KĄ IR GIMDĖME!?!

Kaip aš gimdžiau

Aš tai tik antrą vaiką gimdžiau, nes kai gimė pirmas, vyrų ne tik, kad į gimdymo namus neįleisdavo, bet net norint žmonai perduoti gėlių - reikdavo duoti kyšį slaugei. Vieni nuostoliai.

Kai žmona laukėsi antro,- buvo kažkur nedaug po Nepriklausomybės atkūrimo ir gimdymas nustojo "tabu" statuso. Vienur - kitur pasigirdo kalbos apie gimdymo metu dalyvaujančius vyrus ir manoji užsikrėtė šia idėja. Manęs, aišku, tai nesužavėjo, bet jei reikia tai reikia. Poliklinikoj pasakė, kad galima, bet vyrus priima tik "salomėjkėj". Tuo metu dirbau "Kauno Laike", o gydytojai dar truputį prisibijojo spausdinto žodžio atstovų. Vyr. gydytojas sutiko mus abu priimti, bet apžiūrėjęs žmoną pasakė, kad berniukas gims dar tada, kai jo gimdymo namai bus remontuojami. Vis tik man išdavė pižamą ir nusiuntė tartis į Antrą ligoninę. Prieš tai paskambino anam vyr. gydytojui ir parekomendavo mane kaip labai patyrusį, nealpstantį gimdytoją. (Argumentas - buvau 5-is metus pradirbęs ugniagesiu ir nė sykio nenualpęs).

Antroj ligoninėj sakė, kad jie vyrų nepriima, bet, jei jau toks reikalas,- lai bus eksperimentas. Apžiūrėjo žmoną, išrašė leidimą ir palinkėjo sveiko sūnelio. Žmona nusiminė, kad gimdys nesalomėjkėj, o aš,- kad gims antras sūnus. Į ultragarsą ėjom tik kai pilvas kažkokį nervą užspaudė, bet prašėm nežiūrėti kas ten viduj gyvena, nenorėjom prarasti netikėtumo efekto, o, be to, du vyr. gydytojai ir dvi medinės "triūbelės" girdėjo sūnų. Dar ir pernešiojimas prasidėjo; kas, anot profų, yra tikras berniuko bruožas.

Buvo truputi kitaip: Lijana "laukė" kol baigsis remontas. Ji labai norėjo gimdyti būtent ten, nes turėjo pažystamų ir tikėjosi blato. (Vertėjavo, kai į tą gimdyklą buvo atvažiavę prancūzai su labdara). Na, pagaliau remontas baigėsi ir mes tapom pirmaisiais klientais. Priėmė tokia labai jauna gydytoja su "triūbele" ir suabejojo mano teiginiu, kad berniuko išvengti nepavyks. Labai gera gydytoja; man nakčiai net fotelį į koridorių išstūmė.

Ryte - nieko. Ramu. Išleido į darbą. Sakė,- paskambins, bet nepaskambino. Po darbo atėjau sūnelio pažiūrėti, bet, sako: "Dar neprasidėjo, nors kaklelis po truputi veriasi. Duosim skatinamųjų". Žmona atsisakė ir išvarė mane namo bent kiek pamiegoti. Prižadėjo per tą laiką dar negimdyti ir savo žodį tesėjo. Ryte jau skambina. Tėtis sako: "Neskubėk, vėl netikras aliarmas; geriau aš tau balandėlių pašildysiu". Kokie dar ten balandėliai; griebiu pižamą ir lekiu tekinas. Gimdykloj aš jau savas,- viską žinau,- varau į priėmimo kambarį persirengti. (Nors buvo vasara, bet rytas vėsokas, tai aš su striukele). Priimamajam kita gimdyvė apžiūrinėjama; kažkaip nepatogu rautis. (Nors pasimatymo akis į ... vėliau vis tiek neišvengiau). Kai jau galėjau persirengti,- pasakė, kad žmona jau gimdo, bet mano paslaugų jai nebereikia. Net įsižeidžiau ir nepersirengęs, akiplėšiškai nuvariau link gimdymo skyriaus. Niekas manęs negaudė, bet kai prieangyje užgirdau, kad ten jau pypsi vaikas - visą narsą kaip ranka nuėmė ir baisiai užsinorėjo parūkyt. Išėjau vėl per priimamąjį su išdidžiai pakelta galva: VA KOKS AŠ DRĄSUS!!! Lauke paleidau debesį ir vėl atgal, gimdyt užbaigt gi reikia. O priėmimas uždarytas. O ten mano mieloji pižama likusi. Su viršutiniais rūbais bruktis prie naujagimio nejauku. Kiek palaukęs aptikau, kad neužrakintos durys į skyrių. Galvoju, aš per tą pusę iki pižamos prisikasiu. Tik įslinkau, žiū, atvaro koridorium kažkokia svarbi persona su lygiai kaip mano pižama. Paskui sužinojau, kad tai buvo vyr. akušerė, bet tada dar nebuvome patys geriausi draugai. Įvyko toks pokalbis:
- O tu čia ką su striuke darai?
- Aš čia gimdau...
- Kokia pavardė?
- Mano pižama va ten...
- Kokia pavardė???
- Krasauskas.
Nuėjo link gimdyklos:
- Krasauskienė pagimdė?
Girdžiu iš ten patvirtinantį "Jo". Persona atsisuka:
- Jau pagimdė.
- Žinau... O kaip ten? - ir remiuosi į sieną.
Vėl konsultacijos su gimdykla:
- Viskas tvarkoj. Ūgis... Svoris...
Jau keliai minkštėja:
- O tai KAS gimė?
- A, palauk. Kas gimė Krasauskienei?- bet jau pats girdžiu: "DUKTĖ" ir po truputį leidžiuosi.
- Mergaitė. Jei norit, galit pasimatyti su žmona, ją tuoj išveš. O kas jums?..
- Ten mano pižama...
- Nebereikia pižamos, eikit taip. 10 minučių, paskui jai reikės pamiegoti.

Išrideno ratukus su suvargusia, bet labai patenkinta Lijana ir pastatė juos tiesiai prie atlapų (prieš gimdymą) palatos durų. O ten ta pati moteris, kur priimamajame buvo. Na, stengiuosi nežiūrėt, bet, kad ji labai jau šaukia ir niekas pas ją neina. Šalia mūsų kažkokia seselė sėdi ir mergaitės gimimą formina. O gimdyvė rėkia:
- Mama, MAMYTE!!! Ai! Ai!
Ta kur rašo:
- Tai ko šauki? Ko dejuoji?
- Oi! Ateikit greičiau; dabar tai jau tiksliai gimdau!..
- Nu nedejuok, nešauk, juk pati matai, kad einu, - ir net akių nuo popierių nepakelia.
Bet padėjo. Apsiramino būsimoji mama. Jai berniukas gimė. Paskui su maniške abi vienoj palatoj gulėjo. Ir, pasirodo, aš jos vyrą visai neblogai pažinojau, tai buvo visai linksma papasakoti kaip aš ką tik pagimdęs vėl gimdyti pradėjau.

Atsakyti į cituojamus pranešimus

Dalintis