Kas neįgaliam vaikui sunkiausia?

siulau nauja tema atidaryt, apie tai, kas musu vaikams sunkiausia, kaip jie susitaiko, prisitaiko, integruojasi psichologiskai, fiziskai ir pan. i sveikuju visuomene.

Kaip reaguoti i kitu patycias, ikyru spoksojima, baimingus zvilgsnius ir pan.?
Mamytes, kaip auklet savo vaika, kad jis butu savim pasitikintis ir nesureiksmintu savo negalios? Kaip jus auklejat savo mazylius?

Mariuxas, butum geras konsultantas, nes daug ka perejai ir patyrei savo kailiu Kaip tave tevai augino, ko moke? Ar labai pergyvenai/pergvyveni del savo negalios?
Kas padeda isgyventi sunkiomis akimirkomis, nes turbut ju vistik pasitaiko?

zuza, dekui kad esu nepamirstas Na sendien, gal ilgai nerasysiu. O norint aprasyti visus sunkumus prie kuriu neigalieji prisitaiko. Tai tektu rasyti labai daug. Cia linksmumo delei parasysiu kas lengviausia sekasi bunant neigaliu. O gi isisukti nuo gresenciu baudu sustabdzius policijai
Vairuoju jau beveik 5metus. Ir kadangi mokiausi Kaune, o gyvenau Siauliuose tai uz vairo tikrai daug praleisdavau laiko. Tai gi per sitiek laiko - naturalu, kad kartais netycia nusizengi KET. Tai dar nesu nei lito sumokejas uz baudas, nes kazkaip lengva su policininku zmoniskai susitarti.

Rašysiu labai trumpai nes labai skubu, bet pamačius šią temą nesusiturejau tuoj pat neįkišus smailos savo nosytės. Kaip auklėt vaiką kad jis būtu savimi pasitikintis ir nereikšminantis negalios? Visų pirma, PASITIKĖTI juo, neuždaryt tarp keturių sienų, ir stengtis jam įdiegti kiek įmanoma didesni savarankiškumą. Nes aš tik susavarankiškėjus pradėjau kelią pasitikėjimo link, kurio šiuo metu esu pilnutėlė. O dėl patyčiu, šiaip ar taip nuo ju neapsisaugosim. Vaikystėj nuo jų tėvai nelabai mane saugojo ir taip per metų metus igyjau jom imunitetą, kad dabar jei ir išgirstu kada, nuoširdžiai sakau, man visiškai dzin. Kaip tik suteikia jėgų dar labiau dėl saves stengtis, dar labiau visur eiti aukštai iškelta galvą. Vat taip.

Oi zuza,kokia tu šaunuolė,kad užvedei šią temą Ji tikrai reikalinga,ypač toms mamytėms,kurių vaikiukai dar nedidukai,vat kaip mano 3-metukas Kuo tolyn,tuo labyn man iškyla situacijų,kurių nežinau kaip spręsti Pvz.pirmam,sveikam mano kinderiukui 7m,pirmokėlis,ir dabar jau man neišlenda mintis iš galvos kaip bus ateity,jei kas nors iš vaikų pasišaipys,kad jo broliukas kitosks...Liudna labai,nes juk visų svetimų vaikų nepulsi auklėti...Kaip man elgtis su savo vyresniuoju vaiku?Kaip jį mokinti žiūrėti į savo broliuką?Ar aiškinti,kad broliukas yra silpnesnis ar kaip nors kitaip?Esu labai pasimetusi,savo vaikus myliu vienodai,bet taip sunku,kad mažajam reikia daugiau dėmesio,o nuo to kartais nukenčia vyresnysis...Nors dar mano vyresnėlis,neklausia,kodėl broliukas kitoks,bet žinau,kad vieną dieną taip bus...Žinau,kad ateis tokia diena,kad jis man papriekaištaus,kad broliuku labiau rūpinuosi nei juo...Nors vyresniajam visada pabrėžiu,kad ir mažyliui daugiau reika priežiūros,bet myliu juos abu vienodai...Labai man neramu dėl ateities

Kaip jau minejo kolege Ernestulka, patyciu ir zvilgsniu neigalieji paprastai nesureiksmina. Asmeniskai as ju visai nebepastebiu, na manau, kad patyciu ir taip nebuna, na o del zvilgsniu man kazkaip dzin . Tegu ziuri jei patinku. Drauge net sakydavo, kad kai su manimi eina kur mieste tai butinai turi buti pasidaziusi, nes zino kad ir i ja spoksos.
Dazniausiai tai vaikai spokso, na bet del ju tai maziausia diskonforta jauciu. Karta atsimenu, kai su draugu (taip pat neigaliu) su vezimeleis vaziavom per prekybos centra, tai viena maza mergaite pribegusi prie mamos, tampo jai uz sijono ir saukia garsiai "mama, mama ziurek cia lenktynes" mes su draugu net nusijuokem. O mergaites mama taip susinepatogino ir iskart uzsauke "ša".
Buna kartai dar juokingesniu situaciju, kai zmones stengesi i mane viskai neatsisukti ir nepaziureti.

ačiū visiems pasisakiusiems, užvedžiau temą, o pati į krūmus pabėgau bet labai striuka su laiku buvo, gal per šį ilgą savaitgalį galėsiu daugiau "pasireikšti"
nes turiu daug klausimų labiau patyrusiems


aguti, ir mane panašūs klausimai kamuoja, nes mes galvojam apie antrą vaikelį. Bet aš tik mąstau, kad mes, suaugę, kartais labai į viską rimtai žiūrim. Vaikai dažniausiai paprastai reaguoja: manau tavo vyresnėlis nekelia klausimų per daug, nes jam mažasis broliukas yra savas, natūralus, mylimas, įprastas ir t.t.

Aš net žinau tokį bajeriuką, kai vienoj šeimoj gimė berniukas be rankyčių (tėvams tragedija iš pradžių), o jo vyresniajai sesytei iškilo vienintelis klausimas: kaip broliukas iššsikrapštys nosį? Atsakymą greit rado pati: "aš savo pirščiukais jam iškrapštysiu" Po kurio laiko ta mergytė pamatė kitą, tėvų draugų leliuką, atidžiai apžiūrėjo ir pasakė: "Žiūrėk, koks keistas leliukas; pas jį abi rankytės?"

na, čia tarp kitko, apie visai kitokį vaikų suvokimą, kuris kartais mums, suaugusiems, atmerkia akis

Dėl vyresnėlio ir mažiuko - sveiko ir neįgalaus- santykio.
Manau, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, reiktų, kad jis žinotų, kad jis irgi yra kuria nors prasme "išskirtinis". Na, raskit kokį šaunų jo bruožą, kažkokias savybes, už kurias nuolat pagirkit ar pan. Bet tų jo savybių nereikėtų kaip nors sieti su mažuoju. Tegul tai bus jo individualūs privalumai, kuriais jūs didžiuojatės Ir būtinai skirkit laiko pabūti vien su didžiuoju asmeniškai, kad jis irgi pasijustų svarbus. Tada jis nejaus "skriaudos" dėl to, kad didžiąją dalį dėmesio skiriat ligoniukui mažajam, o jam nieko.
O į broliuką tegul žiūri kaip brolis į brolį. Neakcentuokit per daug mažojo ligos. Brolių santykiai yra bendražmogiškas dalykas. Broliai ar seserys normalioj šeimoj turi mylėt vienas kitą, gelbėt vienas kitam, apginti, kai reikia ir t.t... Bet ne dėl to, kad kažkuris iš jų neįgalus, o dėl to, kad tai yra natūralūs, broliški santykiai šeimoje. Nes tas vieno žmogaus neįgalumo sureikšminimas šeimoje nieko gero neduoda: nei neįgaliajam, nei sveikiesiems šeimos nariams. Galiausiai visi ima jausti kažkokį kompleksą, kaltę, ar pyktį dėl to...

Mariuxai, Ernestulka, nu jūs pral pakalę Aš tai labai sureikšminu visą aplinką. Nors ačiū Dievui, mano vaikas dar ne Bet dabar jau padariau pažangą ir aš per ketverius metus po nelaimės: anksčiau būdavau visa įsitempusi, taip ir stebėdavau aplinkinius: kas pažiūrėjo, kaip pažiūrėjo, kodėl pažiūrėjo... kartais puldavau žmonėms akis drąskyti, kartais ką nors negražaus pasakydavau, imdavau pati spoksoti į juos ir badyti pirštais, kartais net liežuvį norėdavosi iškišti
Mano vyras tuo atžvilgiu daug protingesnis, jis man visad sako: "ko tu žiūri į kitus? aš tai žiūriu į tave ir į mūsų sūnų. O kiti man nerūpi. Aš jų nematau"

Dabar iš jau biškį apsiraminau, jau nebesu tokia pasišiaususi ir gynybinę poziciją apleidau, jau nebepastebiu tų žvilgsnių, į žmonių replikas stengiuosi atsakyti su jumoru. Tarkim vienas diedukas paklausė:
"Ką tas Jūsų vargšiukas darys, kai užaugs?"
Na, o mes jam sakom:
"Bus garsiu mikrochirurgu" (nors jis neturi pirštų)
Arba, kas nors klausia:
"Kodėl Jūsų vaikas toks?"
"Oi, tikrai jam seniai laikas į kirpyklą, per gaurus akių nesimato..."

Bet vis tiek kartais neatsistebiu kitų žmonių įžūlumu ir nekultūringumu. Tarkim, man niekad nešautų į galvą prieiti prie kokios moteriškės ir paklausti, kodėl ji tokia nutukusi? arba kodėl ant nosies karpa? Ar kodėl neturi priekiniu dantų ir t.t.?

Noriu pasidalinti viena skaudžia situacija ir parašyti jūsų patarimo, nuomonių..
Kai mes buvom reabilitacijoj prieš mėnesį ir ten vežiau vaiką vežimėlyje, kažkoks tėvelis savo vakui pasakė rodydamas pirštu į mano sūnų:
"Žiūrėk, koookį veža...."

O viena mama savo vaiką baseine taip "protino":
"Matai, tas invalidas ir tai viską daro, o tu...."

Aš nieko tiems žmonės nepasakiau, ir jaučiuosi neapgynusi savo vaiko Juolab, kad jis tai girdėjo ir suprato (tiesa, nežinau kaip suprato, nes nedrįsau/nenorėjau jo klausti). Ir dabar labai blogai dėl to jaučiuosi Kaip Jūs būtumėt pasielgę mano vietoje: nuleidę viską negirdom (kaip aš padariau), ar visgi kaip nors sureagavę. Ar reikėjo ką nors pasakyti tiems žmonėms ir pačiam sūnui, nes mačiau kaip jam nejauku buvo?

Atvirai, po tokių epizodų nusvyra rankos... Kaip gali integruotis į tą sveikųjų visuomenę, kai visas tintaniškas neįgaliojo pastangas būti tarp sveikų ir su sveikais jie kartais užmuša vienintele replika?

Sunku kalbėti kad pačiam taip nebuvo dar nes tokioj situacijoj jaučiu ir aš būčiau paimetus ir nutylėsjus,bet tikrai reikėjo netylėt mano manymu na žinoma ir skandalo nekelt,nes tada vaikas gali pasijusti dar nemaloniau.
Tikrai baisu, kad tėvai turėdami patrys ir mylėdami savo vaikus taip gali negerbti kitų tėvų ir vaikų sunku net patikėt, bet kartais taip jau būna...........

zuza as pati esu su negale man sunkiiausia yra tai kad pvz kai einu su mama prekybos centre visi atsisuka snabzdqasi ziuri kaip i koki muziejaus esponata

nijolata, oi kaip aš tave suprantu... parašysiu vėliau, nes dabar neturiu laiko. Bet gal ir kiti duos gerų patarimų, nes čia yra neįgaliukų, kurie labai šauniai tvarkosi su šia problema ir tikiu, kad tikrai turi ką pasakyti....

Dėl vyresnėlio ir mažiuko - sveiko ir neįgalaus- santykio.
Manau, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, reiktų, kad jis žinotų, kad jis irgi yra kuria nors prasme "išskirtinis". Na, raskit kokį šaunų jo bruožą, kažkokias savybes, už kurias nuolat pagirkit ar pan. Bet tų jo savybių nereikėtų kaip nors sieti su mažuoju. Tegul tai bus jo individualūs privalumai, kuriais jūs didžiuojatės Ir būtinai skirkit laiko pabūti vien su didžiuoju asmeniškai, kad jis irgi pasijustų svarbus. Tada jis nejaus "skriaudos" dėl to, kad didžiąją dalį dėmesio skiriat ligoniukui mažajam, o jam nieko.
O į broliuką tegul žiūri kaip brolis į brolį. Neakcentuokit per daug mažojo ligos. Brolių santykiai yra bendražmogiškas dalykas. Broliai ar seserys normalioj šeimoj turi mylėt vienas kitą, gelbėt vienas kitam, apginti, kai reikia ir t.t... Bet ne dėl to, kad kažkuris iš jų neįgalus, o dėl to, kad tai yra natūralūs, broliški santykiai šeimoje. Nes tas vieno žmogaus neįgalumo sureikšminimas šeimoje nieko gero neduoda: nei neįgaliajam, nei sveikiesiems šeimos nariams. Galiausiai visi ima jausti kažkokį kompleksą, kaltę, ar pyktį dėl to...
Ačiū tau zuza,už tokius protingus žodžius Iš tikrųjų,jie labai teisingi

Papildyta:

Dieve,kaip man pyktis užvirė ant tokių žmonių,kokius aprašei zuza,jie tokie neišprusėliai...Sunku be galo tokiose situacijose,ir man teko jose atsidurti...Tiesiog prarandi amą...Tik vėliau atsitokėjusi,sugalvoji kaip būtum atsikirtusi tiems neišmanėliams...Bet,jei jiems ir atsikirstum,kažin ar būtų veiksminga,nes protingi žmonės stengiasi į dūšią nekergti,o tie kurie taip daro-niekas jiems padėti negali,tam tikra prasme jie irgi turi negalią-išprusimo negalią