QUOTE(zuza @ 2008 03 07, 11:01)
Dėl vyresnėlio ir mažiuko - sveiko ir neįgalaus- santykio.
Manau, kad vyresnėlis nesijaustų nuskriaustas, reiktų, kad jis žinotų, kad jis irgi yra kuria nors prasme "išskirtinis". Na, raskit kokį šaunų jo bruožą, kažkokias savybes, už kurias nuolat pagirkit ar pan. Bet tų jo savybių nereikėtų kaip nors sieti su mažuoju. Tegul tai bus jo
individualūs privalumai, kuriais jūs didžiuojatės

Ir būtinai skirkit laiko pabūti vien su didžiuoju asmeniškai, kad jis irgi pasijustų svarbus. Tada jis nejaus "skriaudos" dėl to, kad didžiąją dalį dėmesio skiriat ligoniukui mažajam, o jam nieko.
O į broliuką tegul žiūri kaip brolis į brolį.
Neakcentuokit per daug mažojo ligos. Brolių santykiai yra bendražmogiškas dalykas. Broliai ar seserys normalioj šeimoj turi mylėt vienas kitą, gelbėt vienas kitam, apginti, kai reikia ir t.t... Bet ne dėl to, kad kažkuris iš jų neįgalus, o dėl to, kad tai yra
natūralūs, broliški santykiai šeimoje. Nes tas vieno žmogaus neįgalumo sureikšminimas šeimoje nieko gero neduoda: nei neįgaliajam, nei sveikiesiems šeimos nariams. Galiausiai visi ima jausti kažkokį kompleksą, kaltę, ar pyktį dėl to...
laba diena.
Labai patiko zuzos mintys apie broliu - sesiu santyki

is tikruju, kai gyveni, tarsi neakcentuoji, daug domiesi, kaip aukleti ir ta "kitoki vaika", taciau vis tiek kartais isryskeja ir iskyla visokie kuriozai.
pavyzdys.: mano vyresnele dazniausiai vartojamas zodis yra - ligonine. ka bezaistu, su kuo bebendrautu, ji nuolat prisimena kaip sese vaziuoja ten

darzelyje, kai einu jos paimti, daznai vaikai (visuomene) ziuri ispute akis, kad jos sese vos ne didesne uz ja, o dar nevaiksto. zodziu visokiu baeriu buna...
liudna, labai liudna del masinu parkavimu vietu, kad neigaliam retai yra palikta vieta

toks visuomenes poziuris i mus ir musu vaikus
o kas liecia skausma, tai jis buvo ir bus musu sirdyse, niekas to nepasleps, bet man asmeniskai ta sypsena sunkioj situacijoj padeda vyresnele, kai ka nors pasako ar padaro. ji mano gelbetoja ir tiltas su visuomene