4 Draugai ir Šuo

Dėmesio!!! Keletas paaiškinimų:
*Šis pasakojimas yra daugiau asmeniniai nuotykiai ir įspūdžiai. Muziejų ar lankytinų objektų grožybės čia gali nublankti prieš mūsų patirtus nuotykius, tad norintiems pasiskaityti fotoreportažus TIK apie aplankytas vietas, savo pasakojimo skaityti nesiūlau
*Bendrakeleivių nuotraukos dedamos jiems sutikus.
*Manantiems, kad visos mano temos - tik kelios foto ir gabaliukas pasakojimo su diiiiiiidele doze liaupsių, galiu pasiūlyti kitas fotoreportažų temas, nors ir čia tikrai atrasite kažką naudingo


2007 Rūgpjūtis. Rūtos gimtadienis.

- Rūtyt, pasiilgsim tavęs labai labai
- Taip, ir vis galvosim, kaip ten tau sekas!
- Tik tu mums BŪTINAI rašyk...
- Kas mėnesį rašyk mums.
- O per atostogas būtinai pas tave atvažiuosim.
- Jeigu priimsi, žinoma...
- Rūtele, sėkmės Tau ten.
- Pabučiuok šunį ir jau gali važiuoti.
- Atsargiai! Jis piktas, vakar kažkas į nugarą įkando.
- Rūta, viskas, nėr laiko, ATIAAAAAAAAA!!!!!!!!

Ir ji mus paliko. Vienus, stovinčius jos močiutės sodyboje, pilant lietui ir kabant susprogusiems balionams. Staigus jos ir mamos sumąstymas išvažiuoti gyventi į Vokietiją daug ką paveikė. Mus, jos draugus, irgi. Vienok, juk tai šitaip įdomu! Mesti mokslus Lietuvoje ir išvykti į svečią šalį. Ten pradėti visai naują gyvenimą, stengiantis nepamiršti Lietuvos. Jokios lietuvių kalbos mokykloje, jokių istorijos pamokų apie Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą, jokių lietuviškai kalbančių žmonių... Tik močiutės padovanota knyga apie Lietuvą, kurios pirmame lape parašyta:

Rūtele,
Visada atsimink šalį, kurioje užaugai.
Močiutė.

***

Bene pusę metų susirašinėjus, pagaliau padarome sprendimą. Vienintelį ir neginčijamą - VAŽIUOJAME Į SVEČIUS PAS RŪTĄ!!! Vieną dieną nutarus, kitą - atsiklausus tėvų, rankose jau laikome bilietą maršrutu Vilnius-Marijampolė-Karlsruhe (netoli Prancūzijos sienos). Tokį patį bilietą turime ir kelionei atgal. Teliko paskutinis mėnuo mokykloje... Po kurio leisimės į 9 dienas trunkančią kelionę Europos keleliais ir klystkeliais

Prieš pradedant pasakojimą apie kelionę, norėčiau supažindinti Jus su veikėjais

Taigi, mano draugė Gerda, prigauta besimatuojanti nerealiai juokingas basutes Vokietijoje



Mano draugė Gabrielė, slėpdama baimę prieš lipant uolomis



Jos abi sesutės. Argi nepanašios?
Ir aš, Rimvydas (foto jau matėt daugybę kartų) .
Sekančius veikėjus pristatysime, kai sutiksime juos Vokietijoje

Kelionei besiruošiant

Daug ir ilgai galvojom, ką nuvežti Rūtai lauktuvių. Plyštančiom nuo galvojimo galvom patys pasiprašėm jos pasisakyti savo pageidavimus. Sąrašas nebuvo ilgas.... Saldainiai, juoda duona, Bobelinė ir dar kas nors.

Tas "dar kas nors" parduotuvėje dieną iki išvykimo pavirto dviem maišais saldumynų ir kitokių nesąmonių. Niekaip nesugalvojau, kaip tuos maišus sukišiu į savo mažą lagaminą, tad visas gėrybes perleidau sesutėms, kurios man garantavo, jog viskas pas jas tilps.

Apie kelionę į Marijampolę, 4 valandas, praleistas ten bei kelionę Vokietiją - kitoje pasakojimo dalyje.

Pakeliui

Pakeliui į stotį susitikau Akviliuką. Pardavė man zlotus - kad važiuodami per Lenkiją ką nors nusipirktume. Ana apdėjo mano mažą lagaminą su geltona skarele Kad labai mažas. Na, žinoma, palyginus su kitų lagaminais, mano - mažylis. Bet man vienam jo užtenka. Viską apipliotkyjom ir išvažiavau į Stotį, o ji - į mokyklą ( ).

Gerda sėdi surūgus, kad jos draugas Dainius neatvažiuoja stotin ir su ja neatsisveikina. Gabrielė nusisukusi šypsosi. Dainius pramiegojo. O aš sėdžiu ir nesuprantu, kas čia vyksta

Keista ta mūsų Vilniaus stotis - jeigu autobusas atvyksta iš Maskvos, vadinasi jis atvyko iš Europos. Jeigu mums reikia Ecolines autobuso, tai nieko gero stoties informacijoje nepešime. Reikia bėgti į Ecolines atstovybę netoli autobusų stoties. Kol viską aiškinuos, Gabrielė pasako, kad eina į tualetą. Po minutės grįžta. Su Dainium. Gerda liko nesusipratus

Bėgu į ECOLINES atstovybę. Klausiu, kaip mums čia dabar žinoti, į kurį taką eiti, koks autobusas atvažiuos, kuris veš iki Marijampolės

- 22 aikštelė. Autobusas iš Maskvos. Bėkit greičiau, nespėsit...


Reikėjo matyti tą "bėkit greičiau". Susipratom, kad laiko iki autobuso dar yra nemažai, todėl iki 22 aikštelės ėjome visai neskubėdami.

***

O autobuso vis nėra. Ir šalta labai...
Stovim sustirę ir jau keikiam autobusą. Atvažiavo kažkoks geltonas... Nubėgu prie stiuardesės:

- Dobryj den, eto naš avtobus? Moskva Moskva, Rossija?
- Laba diena, čia autobusas į Londoną.... Jūsiškis baltas bus. Vėluoja. Ilgai prie sienos užsistovėjo.....

Kelios minutės ir, išvydęs baltą Ecolines autobusą, bėgu klausti.

-Dobryj den, eto naš avtobus? Rossija, Rossija, Moskva, Marijampolė
-Laba diena, šitas autobusas, lipkit, tik greičiau greičiau, neturim laiko, vėluojam!!!!!!!!!!!!!!

Bekraunant lagaminus į bagažo skyrių, vairuotojas manęs kažko latviškai pradėjo klausinėti, bet vėliau, praradęs viltį, kad lietuvis supras latviškai, apsiramino.
Taigi, sėdam į autobusą. Stiuardesė pasiskolina mūsų pasus ir susirašo duomenis.
Džiaugiamės, kad viskas gerai - autobusas atvyko ir mes jau išvažiuojame iš Vilniaus. Ta proga - pusryčiai

Mes su Gerda mėgstam papletkavot apie gyvenimo tiesas, kai tuo tarpu Gabrielė būna įsistebeilijusi į vaizdą pro langą arba bando numigt bent šiektiek
Taigi, pašnekėjom apie gabenamus ginklus ir narkotikus, kurie dabar guli bagažo skyriuje Kalbėjom nutaisę visiškai rimtas minas. Priešais mus sėdėjo autobuso stiuardesė. Pokalbis buvo maždaug toks:

- Tai kaip mes Vokietijom prakišim savo prekes?
- Ai taigi turim užsakovų.
- O pro sieną praleis?

(Nuo šios minutės į mus pradeda žvilgčioti stiuardesė)

- Aišku, kad praleis. Niekas gi netikrina bagažo, reikia tik nieko nesakyti Ecolines darbuotojams.
- Tai tada šaaaaaaa.....
- Gerai, pakalbėsim kai išlipsim Marijampolėj.

Stiuardesė, supratusi, kad mes juokavom, nusišypsojo Ir toliau įsistebeilijusi į televozoriaus ekraną, mąstė, kaip pasibaigs filmas.
Mama parašė, jog mirė Kernagis..... kažkaip liūdna pasidarė.

***

Atvykstame į Kauną. Autobusų stotis kokia baisi Kauno.... Stiuardesė atsisveikina ir pasako, kad į Marijampolę vėluosim, taip kad reikės mažiau šalti stoty ir laukti persėdimo

Marijampolė. Antra valanda dienos. Autobusas, vežantis Vokietijon, atvyks tik 17:30. Ką veikt??? Kai geležinkelio stoties laukimo salėj šalta ir baisu, kai pro šalį šmėžuoja visokie vargetos ir prašinėja žmonių cigaretės..... Nusprendžiame pasieškoti kokios nors kavinės. Stovim prie perėjos. Laukiam žalios šviesos. O visi iš savo automobilių į mus žiūri tokiom akim Nesupratau dar tada, kuo mes buvom išskirtiniai....

Ėjom ėjom ir pagaliau priėjom kažkokį didelį prekybos centrą su parduotuvėmis, MAXIMA ir kavinėmis Viena iš jų buvo "Čili" picerija. Su visa manta, visais lagaminais keliamės eskalatoriumi į antrą aukštą ir bandom papult picerijon. Mes laimingi. Laimingi todėl, kad radom šiltą vietą, kurioje galėsime praleisti 3 valandas. Ir mums visai nė motais, kad aplinkui visi treninguoti ir kalba mums nesuprantama kalba Na, "nesupratlyvi" mes Picerijoje buvome garsiai apkalbėti padavėjų, ko mes čia dabar atsisėdom prie staliuko, ant kurio buvo nenuimtas arbatos puodelis!!!

Pietaujam. Artimiesiems rašom, kad Marijampolė jau pasiekta, kad viskas gerai....
Grįžtam atgal į stotį. Stovim sotūs ir laimingi, nesušalę. Žmonių nemažai laukia. Atvažiuoja autobusas.

- Dobryj denj, Doičland, doičland, požaluista

Ne mūsų autobusas. Sakė, už kelių minučių mūsiškis geltonas atvažiuos. Atvažiuoja. Registruojam bagažą ir sėdamės į autobusą. Šiame autobuse mes praleisime 25 valandas

Gerda su Gabriele sėdasi šalia, o aš atskirai. Sužinau, kad autobusas bus ABSOLIUČIAI pilnas ir laukiu savo "bendrakeleivio". Ateina maloni šiaulietė moteris. Ir prašo pasislinkti prie lango. Aš sakau - mano vieta yra iš krašto, tai aš nesislinksiu Nes šalia sėdi dvi mano draugės, su kuriomis bendrausiu kelionės metu.

- Tai nieko, pabendrausit nuvažiavę. Slinkis prie lango, nes man ten sėdint būna bloga.
- Nesislinksiu aš prie lango, nes ten JŪSŲ vieta, aš SPECIALIAI pirkau vietą iš krašto Jei norėjot sėdėt iš krašto, tai reikėjo tokį bilietą ir pirkt

Galų gale moteris nusileidžia (nors ką čia nusileidinėti - viskas taip ir turėjo būti. O aš irgi gerietis dažnai būti negaliu ) ir sėdasi prie lango. Pakeliui murma, kad "su manim nepamiegosi", nes "dažnai vaikščiosiu rūkyt". Man tai nė motais, mes irgi dažnai vaikščiosim laukan.

Pilnas autobusas jau pajuda Lenkijos sienos link. Gerda su Gabriele ima pergyventi, kad neturi Notaro patvirtinimo kopijų. Aš irgi dėl jų pergyvenu, bet vis viliamės, kad pasų netikrins, juk Šengeno zona!!!

Šalia manęs sėdinti moteris visą kelią nuo Marijampolės iki sienos skambinėja artimiesiems ir su jais atsisveikina, pastoviai paminėdama ir tai, kad sėdi prie lango ir kad jai bus bloga. Nejučia pamąstau, gal užleisti jai tą vietą ir sėst prie lango Bet ne, čia mano vieta. Nes kitaip nepavyks bendraut su draugėm.

***

Pasienis. Vis dėlto pasus tikrins.... Dar labiau pradedam bijot. Ar prasmuksim be tėvų leidimų kopijų???
Prasmuksim. Pasienietis greit prabėgo pro autobusą ir tik žvilgtelėjo, ar visi turi pasus. Ir tiek....toks jau tas tikrinimas. Mes džiūgaujam, lietus pila už lango...vietomis sninga.....ir važiuojam Lenkijos keliais

***

Naktis buvo beveik bemiegė. Kiekviename sustojime vis išeidavom į lauką kojų pramankštint, nes visą laiką išsėdėti tokioje pačioje pozoje yra tikras pragaras. Nešioju kontaktinius lęšius, o juos reikia kasvakar išsiimti. Deja, šiandien tokios galimybės nebuvo ir valandėlę nusnaudus, pabudau su iškritusiu iš akies lęšiu.... Kad ir kaip nenorėjau kitiems trukdyti miegoti, turėjau įsijungti šviesą ir dėtis lęšį atgal į akį, prieš tai jį palaikęs tirpale......

Saulę sutikome jau Vokietijoje, o sienos net nepastebėjome. Septintą valandą pasiekėme Berlyną. Išlipom. O ten taip šilta.... Taip gera.... Giedra.... Iškart prasibudinom. Autobusui riedant Vokietijos keliais, nusprendėm papusryčiauti. Kaip, beje, ir visi kiti keleiviai. Saulė šviečia, vaizdai jau žymiai gražesni, nei Lenkijos (vien ką duoda tai, kad pakelėse nėra reklamų ), o dar tie miestai, į kuriuos užsukame išleisti keleivių:
Berlynas, Magdeburgas, Kasselis, Manheimas, Braunšveikas... labai gražūs.
Medeliai žydi kažkokia violetine spalva.... oras nuolat keičiasi (lietus-dulksna-saulė-debesuota-lietus), o mes visą dieną riedame ir laukiame vakaro, kai pagaliau paliksime autobusą ir pasieksime galutinį kelionės tašką.

Manoji bendrakeleivė pakeliui pasipasakoja, kad gyvena Mannheime su drauge. Jau netoli jos miesto, padėjau jai į telefoną įsidėti T-Mobile vokišką SIM kortelę - jai niekaip nepavyko. Išlipo, palinkėjo mums sėkmės ir, regis, apie mus blogo įspūdžio nesusidarė Geri mes vaikai. Džiaugiamės, kad Kasselyje išlipo daug studenčiokų ir atsilaisvino nemažai sėdynių. Ta proga, riedant Frankfurto miesto keliais, nusprendžiam išsitiest ir "karališkai" nusnausti.



Tik vis niekaip nepavyksta. Tai Frankfurto gatvelės labai domina, tai į lauką išlipti kojas pramankštinti noras yra, tai dangoraižiai kvapą gniaužia.... Lietus pila kaip iš kibiro, o mes, naivuoliai, viliamės, kad po trijų valndų, kai pasieksime savo miestą Karlsruhe, švies saulė ir bus šilta šilta





Pravažiuojant Frankfurto oro uostą, vaizdelis buvo nerealus Tiesiai virš autostrados, kuria važiavome, leidosi didžiulis Boeing lėktuvas Man, lėktuvų mylėtojui, net į galvą neatėjo išsitraukti fotoaparatą, nors lėktuvą mačiau ilgai. Tad nuotraukos ir įspūdingo vaizdelio nebus

Taigi...... atėjo ilgai laukta akimirka, kai mes pagaliau pakelėj pamatome užrašą WILKOMMEN" ir miesto pavadinimą "KARLSRUHE". Rašom SMS žinutę Rūtai, kad atvažiuosim anksčiau, nei buvo planuota. Rūta skuba pas mus kaip gali. Bet bus, geriausiu atveju už valandos.....

***

Atvykstam į stotį. Saulė šviečia, lauke šilta, gera, ramu... Sekmadienis. Ir žmonių stoty mažoka. Iškraunam iš autobuso savo bagažą, patikrinam, ar viskas tvarkoj ir ar vežamas Bobelinės butelaitis neapšlakstė mano drabužių, atsisveikinam su autobuso personalu (tiesa, kas keliausite su ECOLINES,NIEKADA nepirkite autobuse siūlomo maisto. Kad jūs tik matytumėte, kaip tas maistas yra ruošiamas. Aš viską mačiau, aš viską žinau Bet antireklamos nedarysiu.) ir apsistojam valandėlei autobuso stotelėje po stogu - dėl viso pikto, jei kartais lytų

Nutariam, kad laukti teks ilgai. O priešais mus - didžiulė Karlsruhe miesto stotis su daugybe parduotuvėlių ir kioskelių Ten ir einame. Su visa manta......
Visų pirma stebimės, kad stotyje laaabai švaru. Dešinėje stovi visas miestas "po stiklu" jeigu įmeti euro centų, miestas atgyja, traukiniai pradeda važiuoti, šviesoforo šviesos mirkčioti, o jau vaikams kiek džiaugsmo tas reginys suteikia.... Pasigrožėjom ir mes. Už svetimus centus

Per tą valandą, kol laukėme Rūtos su automobiliu, spėjome pasigrožėti, kaip nuostabiai vokiečiai moka rūšiuoti. Šiukšliadėžės Vokietijoje susideda iš trijų dalių. Gerai nebepamenu, kam jos skirtos, bet vienos - buitinėms atliekoms, kitos - stiklui, o trečios, berods popieriui

Taip pat Vokietijoje yra butelių supirkimo automatai. Priima jie ir Coca_cola plastmasinius, ir alaus skardines. Tiesiog įkiši į tokią skylę ir aparatas "suvalgo" butelius. Paskaičiuoja, kiek reikia išmokėti ir atspausdina čekiuką, su kuriuo reikia eiti į artimiausią parduotuvę ir pasiimti pinigus.

Valanda prabėgo visai greitai. Grįžtame į stotelę, kurioje ir stovėjome. Atvažiuoja kažkoks automobilis. Žiūrim, ogi ten sėdi RŪTAAAAA
Lekiam greičiau su visa manta pas ją Rūta išlekia, apsikabinam, pasisveikinam, siaube....kaip ji pasikeitus. Vyresnė atrodo, o plaukų ilgumas...... Apkalbam , apipliotkyjam ir visai pamirštam apie automobilio vairuotoją - tai Rūtos mamos draugas Mattheas. Vadinau jį Metjumi. Nes man buvo pernelyg sunku ištarti jo vardą (Mathėjas). Kažkap užsimiršę pasakom jam - Labas vakaras!!! Ir tik pamatę besijuokiančią Rūtą prisimenam - jis lietuviškai nesupranta

Kraunamės daiktus į automobilį vis nesustodami kalbėti. Metjus juokiasi iš mano atšvaito ant kuprinės, ant kurio parašyta "Ich lerne Deutsch" . Juokiuosi ir aš, nors anksčiau šis atšvaitas man labiau atrodė gražus, nei juokingas

Valanda autobane, kuriuo lekiame 150 km/h greičiu, neprailgsta. Per tą laiką papasakojame savo nuotykius autobuse bei skundžiamės, kad 30 valandų kratėmės beveik nepajudėdami iš savo sėdynių. Rūta mūsų skundimąsi nutraukia ir pradeda aiškinti, ką mes darysime viešnagės pas ją metu

- Mano draugai, mielieji, pūkeliai mano, Jūsų laukia nepakartojamos atostogos Lahre, kuriame praleisite savaitę
- O Lahras tai čia kas Kaimas ar kaip suprast...
- Lahras Vokietijoj laikomas kaimu... Tuo tarpu Lietuvos mastais jisvisai prilygsta Panevėžiui. Visuomeninis transportas yra. Senamiestis. Ir privatūs namai. Daugiabučių beveik nerasta..... Didelis kalnas, į kurį lipame vesti savo šunį Gizmo...
- Gizmo? Geras
- Nenukrypstant nuo temos, mūsų planelis bus toks:

Pirmadienis - miesto apžvalga.
Antradienis - Kelionė į Freiburgą.
Trečiadienis - Kelionė į kalnus.
Ketvirtadienis - Rūtha's PARTY
Penktadienis - Europos atrakcionų parkas.

- O Strasbūras? - gailiai verkdamas paklausė Rimvydas
- Strasbūro nebus.....nes nebėr laiko....
-

Atvykstame į Lahr miestą. Jo grožis.....tiesiog nerealus. Pastatai, jaukios gatvelės... Rūta sako, kad čia jai gyventi geriau, nei Vilniuje. Čia ramu... ir visai nesvarbu, kad galioja įstatymas, jog paaugliams vieniems po 21 valandos vaikščioti draudžiama. Čia visi laikosi įstatymų. Ir per perėją žmones dar net nepradėjusius eiti praleidžia. Mąstom, kad miestas idealus. Ir kas gi gali būti geriau? Nė vieno minuso nerandame.....iki vakaro.

***

Rūtos namai stovi ant aukšto kalno. Nuo kalno atsiveria puiki panorama į gyvenamųjų namų kvartalą. namai čia kotedžinio tipo. Ir visi labai gražūs. Nematėme nei vieno baisaus namo. Langinės, išpuošimai....labai pagyvina miestą.

Susitinkame su Rūtos mama. Jai labai smagu girdėti lietuvių kalbą. Sako - kalbėkit, kalbėkit, man taip malonu ją prisiminti. O mums tai kas Antrą kartą pasakojam savo nuotykiu autobuse. Bepasakojant ji aprodo mūsų kambarius. Gerda su Gabriele gyvens svečių kambaryje, o aš - mamos darbo kambary.

Rūtos mama yra dailininkė. Ji tapo paveikslus ir kas savaitę važiuoja į Fraiburgą juos parodyti kitiems meno mėgėjams. Paveikslai išties nuostabūs, visą savaitę į laikiną mano apsistojimo vietą gužėjo menu besidomintys žmonės ir rinkosi paveikslą, kurį nori įsigyti. Smagu gyventi tokiuose namuose
Rūtos mamos būsimasis vyras turi savo firmą, pavadinimu Hammig. Jis Lahr miesto gyventojų soduose sodina gėles ir jas prižiūri. Per mėnesį jis pasodina apie 4000 gėlių!!!
Įsikūrę kilame į virtuvę. Mūsų laukia vakarienė. Kaip smagu buvo valgyti KARŠTĄ maistą..... Žuvis su ryžiais po 30 valandų kelionės labai greitai lindo į skrandį

Bet..... laikas nelaukia Norėdami pramankštinti kojas, išdaliname visiems lauktuves (labiausiai džiaugiamasi juoda MOČIUTĖS duona) ir bėgame pas Rūtos močiutę įteikti Bobelinės. Ji gyvena visai netoliese...

Duris atidaro maloni ir mandagi močiutė, nejučiomis su mumis pradėjusi kalbėti vokiškai Rūtai pasakius, kad "čia tie, mano draugai", močiutės veide pasirodo plati šypsena ir ji tuoj pat skuba su kiekvienu iš mūsų pasisveikinti. Pamačiusi mūsų jai atvežta Bobelinę apsidžiaugia dar labiau Ir kviečia prisėsti jos naujuose namuose. Nelabai mes turime laiko, nes dar norime pamatyti senamiestį.... Bet prisėdame, išgeriame šiektiek Bobelinės ir einame lauk. Močiutei pasiseka įbrukti mums 50 eurų kaip "mažą dovanėlę atvykimo proga". Neimame. Vistiek bruka. Galiausiai jai atsibosta klausytis mūsų atsikalbinėjimų, tai pinigus ji įkiša Rūtai į kišenę.

- Tik Rūtchen, tu vaikus prižiūrėk. Aprodyk miestą. Ir grįžkit namo nevėlai
-

Taigi, apsialkoholinę ir apsipasakoję įspūdžius, pagaliau patenkame į senamiestį, pakeliui grožimės tvarka, o Gabrielė sako - čia gi miestas nerealuuuus.... Aš čia gyvensiu

Prisėdam ant suoliuko ir padarom pirmą kadrą su Rūta...

Visas Lahras absoliučiai tuščias Negalime tuo atsistebėti. Mus nuramina Rūta pasakydama, jog čia visad sekmadienio vakarais ramu. Žmonės sėdi namuose arba susitinka kartu pavakarieniauti. Rūta užsimano parodyti savo mokyklą. Nu gerai - galvojam - einam apžiūrėt.

Rūta sako, bajerį parodys. Spaudžia mygtuką prie šviesoforo, kad užsidegtų žalia šviesa. Tik paspaudus, ji ir užsidega

- Čia visada taip. Nereikia nei laukti, nei ką. Paspaudi ir eini...

Mokykla visai graži. Prie jos pastatyta 1000 vietų aikštelė. Spėkit, kam. Ogi dviračiams Jų čia tiek daug, kad net statomos specialios aikštelės. Visi mokiniai, užuot važiavę autobusu, renkasi dviračius.

Visai įdomios ir mokyklos taisyklės. Pertraukos - kas dvi pamokas. Ir per visas pertraukas mokiniams reikia palikti mokyklos patalpas ir išeiti į lauką. Mes klausiame - o jeigu lyja, o jeigu striukė rūbinėje, o lauke šalta?

- Čia nėra rūbinių... Kiekvienas mokinys striukę pasideda klasėje. Jeigu lyja, lauke yra stogelis. Ten visi dažniausiai ir renkasi pasisėdėti. Viena pamoka vadinama PIETŲ PAMOKA. Tuo metu visi mokyklos mokiniai eina valgyti. Po Pietų pamokos - taip vadinamas "langas", o vėliau laukia dar dvi pamokos. Kai prie tokios sitemos pripranti, imi suprasti, jog Vokietijoje ji yra geresnė

Nėra suolų, kaip kad pas mus Lietuvoje. Tik penkios ar keturios eilės klasėje, sustatytos viena aukščiau kitos.

***

Einant namo, Gerda pamato šviesoforą ir nusprendžia pabandyti paspausti - negi iš tikrųjų iškart užsidega žalia šviesa Paspaudė. Bet nėjo. Visą tą vaizdą pamatė automobiliu važiuojantys ir prie perėjos, per kurią niekas neina, sustoję RUSAI. Kad pradėjo keiktis ir mus gąsdinti

Mes bėgam šalin ir baram Gerdą, kam taip negerai padarė ir tokiu elgesiu iššaukė rusų nepasitenkinimą Jų keiksmažodžiai buvo girdimi dar ilgai ilgai.... o mes bijojom, kad jie neapsisuktų ir nesustotų prie mūsų "pasiaiškinti". Nesustojo. Bet nuotykis buvo visai neblogas. Pasimokėm, kad nereikia piktnaudžiauti geru. Tiksliau, pasimokė Gerda

Bėgom bėgom ir Rūta pranešė, jog mes pasiklydom Aš vis dar tuo netikiu, tai nufotografuoju gražų medį:

Ir tai buvo ne pokštas. Mes tai ką - mes juokiamės, kad Rūta mieste, kuriame gyvena jau pusę metų, sugebėjo pasiklysti Kai kurie nepatenkinti, nes skauda kojas, o remiantis autobuso stotelės žemėlapiu, mes - Lahr priemiestyje

Skambina mama. Kol Rūta nepakėlusi ragelio, susakom jai tylėti apie pasiklydimą.

- Vaikai, kur taip ilgai? Greitai namo!!!
- Mami, mes.... mes jau einam namo, lijo lietus tai pasislėpėm, va tai tau laikas ir prabėgo.... Net nepastebėjom, kaip greitai.

Sekmadieniais autobusai nevažinėja Taip kad juo mes pargrįžti namo nebegalėtume. Kuo labiau ieškome kelio namo, tuo labiau nuo jų tolstame.... Galiausiai kažkaip išsiaiškinę, kuria kryptimi reikia eiti, o ir Rūtai pamačius pažįstamas vietas, vėlgi atsiduriame prie jos mokyklos.

Per visą tą klaidžiojimo laiką nesutikome nė vieno žmogaus, išskyrus tuos rusus keikūnus auomobilyje

Kuo greičiau skubame namo. Taip gera atsigulti į lovą ir miegoti NORMALIAI, o ne pusiau sėdomis-pusiau gulomis. Šia mintimi ir užmiegu.


TREČIOJI KELIONĖS DIENA

- Vaikaaaaaaiiiiii, metas pusryčiauti

Jaučiuos, kaip filme. Nežinau net, kodėl. Viskas pernelyg idealu ir pernelyg gerai, kad galėtų būti realybė..... Kelione kolkas esame patenkinti šimtu procentų, o tokie nuotykiai kaip pasiklydimas ar ruso išpuolis tik viską pagyvina.

Kol iš lovos išsiropštėm, kol paeiliui vonion sugužėjom, jau ir vidurdienis. Nuostabaus skonio bandelės, kapučino kava ir keistas, bet skanus tepalas ant skrudintos duonos Rūtos mamai pasakojame, kas gero vyksta Lietuvoje.

- Mirė Janavičius...... Mirė Kernagis.... Mirė Miščiukaitė

Mamos akys buvo maždaug tokios:

Aš:
- Ir Uspaskichas Lietuvon parskrido. Suėmė jį ir uždarė, bet paleido.
- Tai Uspaskichas čia niekis, bet kiek mirčių.......

Rūta su mama buvo nustebusios. Išties, keista pasidarė ir mums. Vėžys guldo vieną po kito ir apima neviltis......

***

Po kelių minučių išsiruošiame į miestą. Apsipirkti ir šiaip gatvelėmis pašmirinėti

Vokietijoje matėme daug "Mueller" parduotuvių. Būtinai į jas užsukit Mums ten labai patiko. Yra tokių nematytų daikčiukų ir įdomių prekių. Artėjo pietų metas, per kuriuos Rūtos (o šią savaitę - ir visų mūsų ) mama liepė grįžti ir jokiose kavinėse nevalgyti (nenorėjome būti mamai našta ir užkrauti jai maisto gaminimą....).

Taigi, grįžom namo. O namo reikia eiti per tokį taką, kurį dabar mumi demonstruoja pamaiva Gerda



***

Apie pietus gal nepasakosiu, nes tikrai seilė nutįs Rūtos mama labai skaniai gamina. Norėjome padaryti kokį nors gerą darbą, tai išvedėme šunį ant to stebuklingojo aukštojo kalno

Kol užlipom tai ir pavargom. Gerai tik, kad nepasiklydom.









O štai ir gražuolis Gizmo



Pasėdėjom, parėkavom (nes pajutom kažkokį poreikį) ir stebėjom oro uostą bei besileidžiančius lėktuvus. Gizmo spėjo iškasti gilią duobę, į kurią koją įkišęs žmogus galėjo ją ir susilaužyt. Liepėm šuniui ją dabar užkast. Nepakluso

***

Vakare - vėl į trasą (į miestą ). Nusprendėme užeiti į kokią kavinukę ir smagiai pasisėdėt. Radom "Cappucino Bar". Rūta sako, jis mieste populiariausias.
Prisigėrėm ledų kokteilių Viens pas kitą prisiragavom. Rūtai buvo gėda, nes ji sakė, kad niekas čia svetimo kokteilio neragauja. Nesusipratėliai mes



Vakarinis miestas (bus dar ir vėliau):





Labanakt Tęsinys rytoj.

Pasakojimas šiaip nieko, džiugu kad jaunimas susirandą ką įdomesnio veikti ir nesėdi kiauras paras prie kompiuterio šaudydami ir gaudydami, bet... man užkliuvo pasakojimo vieta apie Kauną. Stoties rajonas gal ir ne pats reprezentatyviausias, bet sakyti, kad visas Kaunas toks, sorry... Mol iš Vilniaus mes, tai kauniečiai žiuri kaip į ateivius... Jo jo, mes čia savo kaime ne dažnai matom svečių iš sulenkėjusios ir surusėjusios sostinės... ta proga ir gražiausiais savo treningais pasipuošiam
O gal gyvenkim draugiškai, juk beveik kaimynai vienaip ar kitaip... vokietijos atstumais matuojant

Iš "Cappucino Bar" grįžę namo, sugalvojom pasidaryti desertą - pudingą. Mes, tokie labai mokantys tą pudingą daryti, pasiryžome vis dėlto pabandyt
Taigi, pienas, pudingo milteliai....maišom maišom, viskas kažkaip gabaluojasi, bet nieko - išsimaišys vėliau.

**

Neišsimaišė teko likusius gabalus suvalgyt. Skonis tai kaip miltų su pieno apvalkalu



Žodžiu, kol pudingai stingsta, galima pažaisti. Leidžiamės į savo kambarius, prisinešam šorlės (Vokietijoje populiarus gėrimas, gaminamas taip: Pusė mineralinio vandens ir pusė obuolių sulčių. Labai skanu...) ir žaidimą, pavadinimu "SIEDLER". Fone šniokščia televizorius, kuriame rodo labai įdomų realybės šou. Finalas šiandien. Rūtai įdomu, o mums NE. Ji žiūri šou ir pasakoja žaidimo taisykles, vis netyčiom pakomentuodama ir šou veikėjų veiksmus Taisyklių nesuprantam, metam žaidimą šalin ir valgydami pudingą spoksom į televizorių.

Per visą dieną spėję nuvargti (nors ne ką ir tenuveikėm) , tariamės rytoj keltis kuo anksčiau. Na, kad ir 7 valandą ryto. Į Fraiburgą važiuosim traukiniu. Ta mintim palinkėjom vieni kitiems labos nakties ir nukulniavom į savus kambarėlius.

KETVIRTOJI DIENA

Atsikėlus ir už lango pamačius saulės apšviestą miestą, akys buvo maždaug tokios , kadangi po vakar dienos orų prognozės (lietus lietus lietus visą savaitę) nesitikėjom tokio gero oro. Pakilus pusryčiaut, Rūtos mama pasakė:

-Jokio šiandien Fraiburgo nebus, eilinį kartą keičiam planus ir tuoj pat kraunamės daiktus kelionei į kalnus

Gerda su Gabriele (aš irgi ) į kalnus šiandien norėjome mažiausiai. Jau kas kas, bet tik ne kalnai su po vakar dienomis skaudančiomis kojomis.....
Užbėgsiu už akių - vakare grįžę laaabai džiaugiamės, kad išvykome būtent į kalnus, o ne kur kitur. Kelionė buvo neapsakoma

***

-Ar viską pasiėmėt? Batai geri, patogūs, neplyš? Pinigai yra? O fotoaparatai saugiai įdėti? Kalnų arbata, termosas, vanduo yra?
- Viskas normaliai , viskas sukrauta
- Tuomet važiuojam!!!

Pakeliui į kalnus iš toli pamatę Europos parką (amerikietiški kalneliai matosi iš 15 kilometrų atstumo), laukiam nesulaukiam, kai galėsim į jį važiuoti. Mūsų veidai visdar truputį surūgę, nes kalnuosna mes nelabai norim Pusvalandis kelio ir mes jau pasiruošę žygiuot