Ir pagal ką jie tą datą skaičiuoja 
? Pagal mane 40 savaičių bus tik balandžio 10-tą, skirtumas geras... Į mano paburbėjimus ginekologė tik atlaidžiai nusišypso ir pasako, kad jie turi savo skaičiavimo metodiką. Nu gerai, pasitikėsime protingesniais...Balandžio pradžia. Krepšiai sukrauti, nastrojenie čemodannoje, jau baigiu pamiršti, į kurį krepšį ką įsidėjau ir ar tikrai juose viskas kas reikia. Kiekvieną vakarą atsigulus skaičiuoju pamaudimus, žvilgčioju į laikrodį ir ... Užmiegu ramiai iki ryto.
Balandžio 6, sekmadienis. Su vyru skaičiuojame telefonų skambučius ir vietoje alio visiems sakom: o, tu jau tryliktas. Ne, dar nieko neturim. Po pietų nustojame kelti ragelius. Toks vaizdas, kad jei vaikas gims, tai niekam nieko nesakysim, paslėpsim jį ir auginsim tyliai tyliai. Iki metų kokių, kol vaikščiot pradės ir pats į svečius nueis
. Vakare atsiliepiu į mamos skambutį (nes dar išprotės po to, kai ragelio tris kart nepakėliau). Ir į klausimą Nu kaip? pratrūkstu. Nelaiminga ir mama, ir aš. Vyras tyli...Balandžio 7, pirmadienis. Sėdžiu užsispaudus. Galvoje vis sukasi dainelė iš rusiško filmo Brilijantinė ranka: čtob oni nedelali, neidut dela, vidno v ponedelnik ich mama rodila... Ačiū Dievui, vakaro sulaukiam ramiai.
Balandžio 8, antradienis. Panašu, kad šiemet negimdysiu. O ką, pvz., dramblių nėštumas trunka du metus...
Balandžio 9, trečiadienis. Eilinį kartą ramiai prabundu. Nuo vyro skambučio. Paplepam, pasiraivau lovoje ir galvoju, kad reik keltis ir užsiimt įprasta ruoša. Atsikeliu ir... Tai štai koks jausmas, kai nubėga vandenys. Su pirmosiom dviem dukrom nebuvau to pajautus. Bet visuomet būna pirmas kartas. Skambinu gydytojui. Atsakymas labai paguodžiantis: Na, atvažiuokit. Dar viena gimdykla laisva, tai jei spėsit... Tik prakošiu REZERVUOKIT (na ir ko čia tos moterys pavasarį gimdyti visos sugalvojo) ir pradedu blaškytis po namus. Vyras telefonu supranta iš pirmo žodžio, atvažiuoja.
Taigi, gimdom. Priimamojo seselė gera, akušerė nuostabi, atrodo be galo jauna, bet patirtis ohoho, gimdykla nauja, saulė šviečia... Vaizdą gadina lašelinė nei į tualetą nueisi normaliai, nei pabėgiosi po palatą, kad greičiau viskas vyktų. Bet kitaip negalima sąrėmiai per silpni. Po truputį veiksmas įsivažiuoja. Dingsta jumoro jausmas, jausmai pasidaro atbukę, kojos nelaiko, atsigulu, viską girdžiu kaip per miglą jaučiuosi kaip tanke. Dar kažkas sugalvoja ant kitos rankos piršto pulso matuoklį uždėt net kumščių suspaust negaliu. Tarpe akušerės klausiu o epidūrą dar galima?. Iš jos šypsenos suprantu, kad jau nebelabai... Vienintelis malonus dalykas vėsus sudrėkintas rankšluostis ant kaktos. Už tai net ant vyro šaukti pamirštu (jis tuos rankšluosčius keičia), nors jau ir žodžių arsenalą pasiruošusi buvau. Atvažiuoja aparatas su linksmuškėm. Ot išsigelbėjimas. Tegu nebando niekas kaukės atimt, nes kovosiu už jį iki paskutinio atodūsio. Bet pasirodo, gydytojai galingesni, nei maniau atima. Niekšai. Bet nebėr kada ginčytis kvėpuok, kvėpuok, stumk, dar, dar, dabar tolygiai ir pamažu.... Ir jau kai atrodo, kad nebeištversiu didelis trumpas kliurkt ir... Skausmas dingsta. Pakeliu galvą mažas kamuoliukas. Mergytė. Atsilošiu. Va tai tau ir planavimas: ir pagal kiniečių kalendorių, ir pagal kraujo grupes, ir pagal tėvų gimimo metus, ir pagal visus Supermamų forume rastus bobučių metodus...
Žmogus planuoja, Dievas juokiasi. Bet nusivylimo nejaučiu. Tai juk mano išsvajotas išlauktas pagrandukas, su kuriuo šnekėjausi visus devynis mėnesius, kurio tikėjausi ir labai labai laukiau. Akušerė dar pajuokauja "tai gal dabar epidūrą darom?" Pasirodo, po mano paskutinio klausimo praėjo tik 10 minučių 
...Palatoje nurimsta šurmulys, gydytojas baigia siuvinėjimus, dingsta studentai užsieniečiai (kažkodėl po visko labai norėjau su jais pasišnekėti angliškai...), išeina slaugytės ir liekame mes trise. Mažas violetinis knerzintis gumulėlis ant mano pilvo, aš ir šalia prisėdęs vyras. Pajuntu ant piršto žiedą ir šnabždesį Čia tau mažiuk, už tavo vargą... Nesinervuok, ketvirtas bus sūnus. Kadangi įspūdžiai dar neišblėsę, bandau prieštarauti, bet mintyse tokios galimybės neatmetu. Pagyvensim, pamatysim. Juk tokių akimirkų gyvenime nedaug, ir jos nepakartojamos. O juk gimdyti taip lengva. Ir vaikų teikiamo džiaugsmo niekas niekas negali pakeisti.
