Rytas. Na koks ten rytas. Jau 12 valanda dienos. Praplėšiu akis. Kovo 13. Terminas kovo 14. Bet kadangi šis vasaris turėjo 29 dienas. Tai nusprendžiau, kad terminas man jau šiandien
Išlipu iš lovos. Ir pajuntu, kad labai labai šlapia. Staiga ima mausti pilvo apačią. Ir toks neapsakomas jausmas - galbūt jau... Deja, nusprendžiu, o ir vėliau ginekologė pasakys, kad ten buvo ne vandenys. O ir pilvo maudimas rimsta, tai gimdyt nusprendžiau nebevažiuot
Na ką, bet jei pagal mano apskaičiavimus terminas šiandien, pavakary vis dėlto važiuojam su vyru pas mano ginę. Mat ji buvo sakius, jei iki termino nepagimdai, turi pasirodyt.
Ginė apžiūrėjo. Pasakė, kad kaklelis dar uždaras, bet vaisiaus galvutė gerai įsistačius, ir nors neštumas buvo sunkus, gimdyt turėčiau laaaabai lengvai (!). Tik kraujo spaudimas nepatiko. Aukštas labai. Tai išrašė siuntimą tuoj pat gultis į patalogijos skyrių. O ir skatint palengva man begulint ligoninej pradėtų.
Nu ką, atsiguliau aš į tą ligoninę. Viskas buvo 9 vakaro. Savotiškai apsidžiaugiau, nes dingo baimė nuvažiuoti į ligoninę ne laiku iš kito miestelio. Tuo labiau, kad turiu visokių streptokokų ir reikia spėt sulašinti antibiotikus.
Priimamajame dar susipažinau su mergina, kuriai jau buvo 6 cm.atsidaręs kaklelis. Žiauriai jai pavydėjau, kad jau greit susitiks su savo brangenybe
Bet užbėgant už akių, pasakysiu, kad abi savo brangenybes turėjom beveik tuo pačiu metu. Abi vienu metu rėkem viena už kitą garsiau 
Tai va. Nuvedė mane į palatą. Pora valandų lašino lašinę nuo to spaudimo, o už sienos garsiai knarkė kaimynė. Kai sulašino, susiruošiau miegot, bet niekaip nepavyko užmigti. Tiesa, ne dėl knarkimo, o kažko labai jau įdomiai pradėjo mausti nugarą. Paskui jau visai reguliariai. Bandau skaičiuot: kas 5 minutes. Nu nesamonė kažkokia. Negali taip dažnai gi būti iš pat pradžių. Nuplasnoju po naktiniais pas sesutę ir sakau noriu gimdyti
Ta sako, o pilvą, ar skauda. Sakau nežinau. Ne, lyg. Tai sako, ateik po valandos. Stebėk, ar pilvą pradės skaudėt. Ir toliau deda i krapą ant kito šono Nu o aš pakeliui 100-ąjį kartą dar užsuku į tualetą. Aha, išėjo kamštis. Sugrįžtu į palatą. Jau 12 nakties. Sarėmiai tik stiprėja. Jau ir garsus pradėjau leist. Po valandos jau nebe plasnoju, o tiesiog skrendu pas tą sesutę. Sakau, nu tikrai aš noriu gimdyt. Ir pilvą man jau skauda, viską skauda
Pagaliau patikėjo, ir iškvietė daktarą. Tas apžiūrėjęs, sako jau 4 cm prasidarymas ir vandenys laša. Kaip mat atsidūriau gimdykloj. Ten pasitiko ne itin maloni akušerė (padariau klaidą, pinigėlius reikėjo duoti prieš, o ne po, bet iš to drovumo...
). Tai va, apsirengiau aš tas drapanas ligoninės. Atsiguliau į tą lovą. Apšaukė, kad kojų nemoku užkelt ir prijungė aparatus. Aš dar kart priminiau apie tuos savo streptokokus, mat čia man rūpestis didžiausias, o ta susiraukusi, leptelėjo: matom, žinom.
Paskui klausiu, ar jau skambint vyrui. O ta vėl: nu ką tu nori, tą daryk, tokiam stiliui
Nu pagalvojau pagalvojau, kad gal jau ir skambinsiu, kol dar skausmai liežuvio nesurakino ir dar aiškiai galėsiu paaiškinti kokia situacija. Bet tik žvilgt: telefonas tai ant rankinuko, o rankinukas ant palangės padėtas. Tai ką dabar daryt? Atsistot per tuos aparatus tai negaliu, o akušerės po pastarojo atsakymo bijot pradėjau. Nu ką, laukiu seselės. Gal ta susimylės ir padės išspręsti gyvybės ir mirties klausimą.Telefonas jau rankose, bet staiga ateina daktaras ir per visą gimdyklą suriaumoja, duokit kablį. Nu daba, tai galvoju šakės bus. Akys išsprogo ant kaktos, bet pasirodo vandenų nuleidimo procedūra visai neskausminga.
Kur buvęs, kur nebuvęs pasirodo ir mano vyriškis. Kaip iš kopūstų lauko išlipęs. Visas žaliais skarmalais aprengtas. O tada ir prasidėjo linksmybės. Buvo kažkur jau 3-čia nakties. Akušerė liepė vyrui mane masažuot, o aš trenkiau per rankas, kad nelystų prie manęs. Sarėmiai buvo klaikūs. Būtų buvęs pradarytas langas, būčiau iššokus. Ir mirt sakiau noriu, ir nebegimdysiu niekada. O kai išklykiau, ką jūs norit tą darykit, bet aš išeinu, tai net piktoji akušerė nusišypsojo. Sako gerai, tu eik, o mes tada irgi baigsim šiandien savo darbus ir viskas
Prasidėjus stangoms - klykiau. Netrukus antrąkart pasirodė daktaras. Parodė kokia forma laikyt dantis, kai stumsiu
, ir vyrui liepė mano galvą prie kelėnų lenkt, mat jam (daktarui) kažko tai ranką šiandien suskaudo (!). Prieš akis sužvilgėjo žirklės, bet man jau viskas buvo, kaip sakant, nesikeiksiu aš čia.
Per tris sarėmius ir išstumiau aš savo Emiliuką. Tada pasidarė taip lengva lengva... Neįkainuojama akimirka, kai guli mažiukas ant tavo pilvo, žiūri tiesiai į akis, ir jei mokėtų kalbėti, tikriausiai butų pasakęs visus gražiausius žodžius pasaulyje...
Tai buvo puse septynių ryto. Bet pala, pala. Dar ve viskas. Vaiką paėmė. Aš guliu visa prakirpta ir šešiose vietose suplyšus, akušerė pradėjo siūti mane, o vyras stovi ir žiūri
. Tai akušerė sako, mum jau tavo pagalbos nebereikia, eik į koridorių skambink, ir pranešk gerą žinią. Tik deja vargšelis per mano rėkimus, cypimus, kai mane siuvo, nelabai susikalbėjo su namiškiais ir už durų Tiesa, akušerė gimdymui įpusėjus netgi pralinksmėjo nuo mano tauškalų. O ir šiaip dabar juokas ima viską prisiminus. Nors tada tik verkt norėjos. Ji sakė seniai jau beturėjus tokią jautrią ir tiek daug šnekančią gimdyvę, ir tokį šaunų vyrą. Kitas, sakė, jau seniai iš gimdymo butų pabėgęs, man tik balsą parodžius
