Gal daug kas ir pagalvos, ko aš taip ilgai delsiau ir nerašiau savo istorijos... Kiekvienais metais, dukrytės gimimo dieną man tas vaizdas iškyla, lyg tai būtų visai neseniai, lyg būtų viskas įvykę vakar.
O visa istorija prasidejo prieš 10m. vasarą. Su vyru santuokoje buvome pragyvenę virš metų, tai naujo žmogučio atėjimas į mūsų šeimą būtų visai ne naujiena, jis būtų labai laukiamas ir mylimas. Nors dar planuose jo nebuvo

. Mąstėm- pagyvensim dviese, o kada bus lemta tapti tėvais, tada ir tapsim.
Na, kažkaip užsitempė mano dienos( nors taip kartais man būdavo), sumąsčiau, kad gal reikia nusipirkti neštumo testą, gal aš nėščia, bet jokių būdingų požymių aš nejaučiu... Ir ką testas parodė 2 juosteles... Nežinau, kokie tada apėmė jausmai: ir juoktis norėjau, ir verkti iš džiaugsmo. Nuskubėjau šią žinią pranešti vyrui, o jis iš mano išraiškos, jau suprato, ką pasakysiu

. Tai jau nėščia, kad tokia švytinti- pasakė... 9 nėštumo mėn. labai greitai pralekė, pirmaisiais mėn. manęs nepykindavo, nesijaučiau blogai, kaip kt. nėsčiosios. Negrėsė man ir priešlaikinis gimdymas.Tik augantis leliukas vis spausdavo vienos pusės šonkaulius. Gimdymo data buvo nustatyta- balandžio 11d.
Sulaukiau aš tos dienos- nėra vaikiuko, kitos- vėl tylu. Nukeliavau 15d. pas mane prižiūrinčią daktarę, o ji man, na jei iki 19d. pati nepagimdysi, tai jau
tavo vaiką už ausų tempsime 
... Na, tie žodžiai, turbūt ir nuskambėjo, kaip prakeiksmas, nes nuo tos nelemtos 19d. prasidėjo visos mano bėdos.
19d. nuvykau į ligoninę, paguldė į patologinį skyrių, gimdymo skatinimui ir ką, padaro man makšties tepinėlį, o ten uždegimą rodo

... Pastato lašinę su skatinančiais- tyluma, ramuma. Kūdikėlis pilvelyje vartosi, o lauk išeiti nenori

. O nuo uždegimo dar gaunu kiekv. dieną po 16 tabl.. Taip ligoninėje praeina savaitė, man yra pasakoma,kad 26d., aišku, jei anksčiau nepagimdysi, ruoškis vešime į gimdyklą- kirpsime vandenis ir skatinsime...
Atėjo ta nelemtoji 26d.pirmadienis... Atsikėliau anksti, nuėjau į prausyklą susikroviau daiktus, iš vakaro vyrui pasakiau, jei pradėsiu gimdyti prašysiu, kad tau paskambintų...
Nuvedė mane į Akušerijos skyrių, aprengė kt. chalatu, naktiniais. Pastatė klizmą, po tų visų reikalų nuvedė į gimdyklą(maždaug buvo 8 val.), kad prakirptų ir nuleistų vandenis. Ilgai ten, jausmas kaip kokį balioną kirptų, krapštėsi, kol sugebėjo prakirpti, pajutau kažką šilto, nubėgančio- nuleido vandenis- pasirodo, jie jau buvo pažaliavę... Pastatė lašinę, atseit skatinančių vaistų. Čia netikėtai, ir mano vyras pasirodė, gerai, galvoju, būsiu ne viena

. Na, ir ką tiksi laikrodis, kapsi ir lašinėje lašeliai. Pajungė aparatą, rodančius vaikiuko tonusus ir gimdos susitraukinėjimus ( nors sena nukvaršus gydytoja visiškai tam aparate nesusigaudė). Na, ir skausmas vis dažniau ir dažniau mane suriesdavo. O ir į tualetą norėdavau nulėkti, bet kur tau - daktarė neleidžia...Tipo, ant basono daryk, bet kur aš su tokiu pilvu padarysiu. Tai, dėkui vienai akušerei, ji porą sykių su lašine mane į WC nuvedė... O valandos vis bėgo ir bėgo, ir 10, ir 11val.... ir dar tyluma, skausmas jau nepakenčiamas darėsi, taip gerai būtų valandžikę nusnausti, gal skausmas baigtųsi... Bet kur tau- klyksmas po ausim- TAI KĄ TU DAR MIEGOTI SUMĄSTEI... Jau skauda, labai skauda... Vyras su baisiąja daktare šnekučiuojasi, o aš ramybės noriu, Dieve, mąstau, kada aš pagimdysiu

. Taip ir pietūs ateina, o gi aš turėjau pagimdyti...o ir jau vakaras ant nosies, dar mano kūdikėlio nėra... Vakare( maždaug apie 9 val.) ateina skyriaus vėdėja pažiūrėti, kodėl aš taip ilgai negimdau... Girdžiu, kaip šaukia ant prižiūrinčios daktarės, tai ką nematote ir užfiksuoti negalite, kad vaiko tonusai krenta... Kažkaip staigiai ir lašinės butelis pasikeičia iš bespalvio į geltoną. Apžiūri mane atsidarymas tik 5 cm. Išeina ir vėl aš nežmoniškam skausme tyliai kenčiu, manęs klausia ar stangintis nenori, nežinau, JUK AŠ PIRMĄ KARTĄ GIMDAU... O gerti, kaip noriu, burna džiusta- negalima... tik lūpas suvilgyti. Gretimoje gimdykloje gimsta mergytė. Kaip gerai tai mamai jau jį kūdikėlį ant rankų turi... Jau silpna darosi, jau vos ne vaizdas pradeda suktis, jau tyliai išlemenu, kad darykite, ką norit, aš negaliu daugiau kentėti... Ir vyrui pasakau, eik, prašyk, kad ką nors darytų, o tai daugiau nebeištversiu. Po tų žodžių vyras išeina, o grįžta, jau vos ne su visa komanda, o ir viskas pradeda vykti labai greitai- aš esu ruošiama operacijai. Pasirodo, vyras nuėjo pasišnekėti, o jos visos susėdusios kavutę gėrė

...
Na, ką esu vežama į operacinę, ten tik paklausia kelių klausimų ir nepajuntu, kaip užmiegu- mane veža kažkur ir sako, ar žinai, kad labai gražią mergytę turi... vėl nugrimstu kažkur... prabundu gili naktis, esu kažkurioje palatoje(pasirodo reanimacijoje) visiškai viena, ateina sesutė ir berods jos klausiau, kiek yra jau valandų... Dukrytė gimė jau 27d. 00:15...
Dukrytę pamatau tik gal kokią 11 val. atneša parodyti ir vėl išneša... O trijų dienų mažylę atskiria nuo manęs- pasirodo blogas jos kraujo tyrimas, išveža į KMUK. Lieku viena be savo mažylės, ašaros upeliais bėga, o ir temp. mano sukyla, į WC lakstau kas 10min. , o ir skausmas karts nuo karto užeina, lyg vėl gimdyčiau... Išsiprašau šiaip ne taip, kad ir mane į KMUK paguldytų, vis arčiau savo kūdikio... Pasirodo, KMUK buvau extra ligonis, nes viskas man komplikavosi, hemoglobinas nukrito iki 80, buvau vaikščiojantis lavonas....
Taip praleidome abi ligoninėje dar 3 sav., parsivežiau savo dukrytę namo ir džiaugiausi, kad abi likome gyvos ir sveikos... Spaudžiau glėby ją stipriai stipriai, kad niekas daugiau iš manęs jos neatimtų...
Na, ir ką mano dukrai šiemet suėjo 9 m., jau visa panelytė... Ir brolį 4m. turi...